Moksleivių krepšinio lygos (MKL) batalijose savo vaikus ypač aktyviai palaikantys artimieji spirga tribūnose stebėdami trykštančias jųjų pastangas įveikti priešininkus, priimamus sprendimus ir pasitaikančias klaidas. Visgi besąlyginis sirgimas už kamuolį besigainiojančią atžalą neretai peržengia žiūrovams taikomas nerašytas elgesio normas.
Žemiausioji krepšinio piramidės dalis, MKL pirmenybės, yra atspirties taškas ne tik krepšinio svajonės išsipildymo siekiantiems vaikams, bet ir teisėjams bei treneriams. O šiems spaudimo iš tribūnų tenka ne mažiau nei profesionalų krepšinyje. Gal net ir daugiau.
Specialistai sutinka, jog toks darbas MKL turi dvi medalio puses: viena – nemažai psichologinių jėgų reikalaujantis krūvis, kita – labai gera mokykla kaupti patirtį, kelti savo kvalifikaciją ir iš arčiau susipažinti su laukiančiais iššūkiais kopiant laipteliais aukštyn.
Apie MKL salių užkulisiuose ir aplink aikštę kunkuliuojančias intrigas krepšinio pasaulyje sklando įvairiaspalvės legendos. Ironizuojama, kad besiliejančių aistrų sutramdymui vaikų lygoje praverstų apsauga, kurios pagalba tvarkos užtikrinimui yra pasikliaunama profesionaliame krepšinyje.
Tinklalapis „BasketNews.lt“ apklausė šioje lygoje dirbančius trenerius ir teisėjus, kurie sutiko anonimiškai pasidalinti tamsiąja savo darbo puse.
Įžeidinėja, grasina ir reguliuoja
Dažniausiai iš MKL dalyvių girdimos istorijos yra apie tai, kaip pernelyg įsijautę tėveliai dėl užplūdusių emocijų pameta šaltą protą. Jų replikos žemina rungtynių dalyvius, įskaitant ir vaikus – tiek tos pačios komandos, tiek varžovų.
„Nesvarbu, kur tu atvažiuoji, sergi už savo vaiką. Kam skanduoti „lohas, ryžas, čigonas“ ir panašiai. Kitiems tėveliams tenka sėdėti ir klausyti, kaip ant jo vaiko loja. Man tai – žema, čia juk vaikų krepšinis, – pasakojo vienos MKL komandos treneris. – Būna, rėkia iš balkono: „pasuok jai“, „nevaryk“, „ką čia metei“, arba savo atžalai: „Be perdavimo, perdavimo…“
Kai kurių vaikų tėveliai negali atvykti, o jiems moralą teškia kažkoks tai tėvelis – nedaryk to ar ano. Negana to, kad treneris aiškina, ką vaikas padarė blogai, dar ir kažkokio papildomo „eksperto“ reikia klausyti. Kada jam atsakai, tada tėvelis supyksta, jau nori vaiką pervesti į kitą grupę.“
Sunkiai besivaldantys tėvai yra plačiai nuskambėję MKL bendruomenėje. Pažymima, kad tarp jų pasitaiko ir gan viešai žinomų veidų. Nesuvaldytos aistros, nukreiptos į saviškį, kausto, ir vaikas galų gale sutrinka, kurios pusės klausyti: tėvelių ar trenerio.
„Tai išbalansuoja, vaikas žiūri į balkoną, – teigė treneris – Kuo mažesnis vaikas, tuo, atrodo, kai kurių tėvai į rungtynes eina kaip į darbą. Pasirodo kiekvienose rungtynėse, po jų pasisodina vaiką, diskutuoja, rodo, ką nufilmavo. Aišku, kai vaikai paauga, jų tribūnose yra vis mažiau, ateina tik tie ištikimieji, kurie „miega“ su statistikomis. Dar nepasibaigus rungtynėms, bėga pasiimti protokolą ir žiūrėti, kiek vaikas įmetė, arba patys sėdi ir skaičiuoja – veda savo statistiką, kiek vaikas įmetė, kiek prarado.“
Savo amžiaus grupėje ryškiai spindintys vaikai žaidžia per kelis čempionatus, taip norint turėtų platesnę praktikos platformą. Tuo pačiu tėvai netgi ima reguliuoti, kurios rungtynės vaikui svarbios, o kurias jis gali praleisti.
„Reikėjo važiuoti į rungtynes, o vaikas nevažiuoja – neleido tėtis, – prisiminė vienos MKL komandos treneris. – Jis skirsto vaikui krūvį. Pasirinkdavo rungtynes, kurios jiems yra „svarbios“. Tuo metu kiti tėvai vaiką išleisdavo net ir truputį negaluojantį, kas yra blogai, bet toks būdavo avarinis planas, kai nesusirenka visa komanda.“
Laukė prie išėjimo
Kalbintieji pabrėžė, jog tai – viso labo yra vaikų lygis, o komandinis sportas, kuris turi vienyti ir padėti vienas kitam tobulėti, negali tapti agresijos lauku. Vienas pavyzdžių – iš Vilniuje vykusių rungtynių.
„Susitikimas vyko sklandžiai iki to momento, kuomet vienos komandos krepšininkas buvo nubaustas penktąja asmenine pražanga, – pasakojimą pradėjo teisėjas. – Neišlaikęs įtampos žaidėjas nepripažino pažeidimo, atvirkščiai – priėjo prie teisėjo ir grubiai pastūmė, dėl ko buvo diskvalifikuotas.
Tolimesnė rungtynių eiga praėjo be incidentų, o joms pasibaigus komandos treneriai teisėjų atsiprašė už nepagarbų auklėtinio elgesį, tačiau tuo viskas nesibaigė. Netikėčiausia akimirka laukė išėjus iš salės, kur teisėjus pasitiko gausus tėvų būrys.
Eidami išėjimo link, arbitrai sulaukė pamokymų, kaip reikia teisėjauti, buvo pateikti teisėją pastūmusio žaidėjo pateisinantys argumentai, pabrėžta tai, kad vaikas tiesiog neišlaikė emocijos, dėl ko jis visiškai nėra kaltas, o teisėjai to nusipelnė.
Prie visos šios situacijos įstrigo ir tai, kad nuo kai kurių tėvų sklido alkoholio kvapas.“
Susimušė rankinukais
Kitu atveju, susitikus principinėms mokykloms, tėveliai ėmė kvestionuoti varžovų gretose dominuojančio vaiko amžių. Iš pradžių bjauriai aptarinėjant tribūnose, vėliau tokią diskusiją pratęsė ir po skaudžiai pralaimėtų rungtynių.
Nepavykus susitaikyti su rezultatu, užviręs pyktis liejosi fizinėje mamų akistatoje.
„Mamos susiplakė koridoriuje su rankinukais, – istoriją prisiminė MKL dirbantis specialistas. – Šalia būnant ko tik neprisiklausiau, bet paskui nebeištvėriau, klausiau, kaip tėvai gali taip komentuoti apie vaikus.
Aišku, jiems paskui buvo gėda, man dar čiupo už rankos, sakydama, kad „čia yra nenormalu, sutryps visus vaikus“. Dar buvo tokia jauna mama, net sutrikau.“
Tapo „draugeliais“
Lyginant su kur kas ankstesniais laikais, pastebima, kad dabartinis tėvelių įsitraukimas į vaikų užklasinę veiklą skiriasi kardinaliai. Anksčiau nukreipę savo atžalas norima kryptimi, likusią dalį patikėdavo specialistams. Dabar tėvai reikalauja daugiau informacijos, kurią specialistai su malonumu yra pasirengę suteikti, tačiau, remiantis pasakojimais, dažnai yra pereinama į asmeniškumus ir norą daryti įtaką procesui.
„Anksčiau, būdavo, tėvelis ateina ir gauna minimalią informaciją: kada treniruotės, rungtynės, kaip sekėsi vaikui. Dabar norima tėveliams įtikti, kad tik vestų savo vaikus, – pasakojo vienas trenerių. – Šnekame įvairiausiomis temomis, kaip sekasi gyvenime… Didžiausia bėda, kad mes su jais tapome draugeliais. Nusimetus juos nuo sprando, išeina taip, kad treneris jau yra blogas.
Yra kišimasis į trenerio darbą, dabar visi yra „ekspertai“, išmano krepšinį… Išeina vienąkart per savaitę mėgėjiškai su veteranais pajudėti, jis jau – krepšinio ekspertas: „Treneris neduoda mano vaikui žaisti, žaidžia numylėtinai.“ Žaidžia tie, kas tą dieną treneriui gali atnešti pergalę, o jeigu tavo vaikas nežaidžia, reikia susiimti ir nepykti už tiesą, ką treneris pasako.
Anksčiau, jeigu treneris pasakydavo, kad vaikas pritingi, dėl to neatsiskleidžia, grįžęs namo gaudavo pylos, nes tėvai juk moka pinigus. O dabar tai jau „treneris nemoka sudominti“. Jeigu vaikas simuliuoja, kalčiausias – treneris, nes nesugeba sudominti. Jų vaikai – geriausi.“
Pasitaiko atvejų, kai tėvai netgi siūlosi pravesti treniruotę.
„Atėjo vidury treniruotės ir sako „aš galiu padėti, žinau šį bei tą, derinius“, – sakė vienas MKL trenerių. – Trenkiau lentą žemėn ir sakiau, kad kol kas susigaudau. Paskui buvo visokių cirkų – pasiekė mane priminimas, kad neužmirščiau, jog ir aš turiu vaikų.“
Atsisakytų būgnų
Aistringieji žiūrovai kartu su savimi į MKL tribūnas kartais nepatingi susiorganizuoti ir sunkiosios sirgalių artilerijos – būgnų. Salėse, būna, aidi triukšmalazdžių ir dūdų garsai. Visgi tokią garsinę palaikymo formą treneriai šiame lygyje vertina itin skeptiškai, mat jauniausiųjų grupėje varžosi 2008 m. ir vėliau gimę vaikai.
„Čia yra vaikų krepšinis, o ne profesionalus lygis. Tai trikdo, – kalbėjo vaikų treneris. – Dar nedarykime iš vaikų profesionalų, tiesiog padėkime jiems aikštelėje jaustis gerai, padrąsinkime vieni kitus. Bus jų paskutinis čempionatas 16 ar 18 metų svarbiausiose grupėse, mano galva, ten gali eiti su būgnais, dėl manęs – kad ir su fejerverkais. Dabar juk kalbame apie vaikus, todėl iki tam tikro amžiaus aš uždrausčiau.
Atrodo kaip pamišę su tais būgnais. Na, kažkiek gąsdina varžovus, sakykime, atsiranda kažkoks pranašumas, bet ar jūs šitaip norite laimėti rungtynes? Juk čia – vaikų krepšinis. Iš pradžių didžiausias tikslas nėra tapti čempionais, siekis, kad vaikai sportuotų ir gerai jaustųsi. Didesnis spaudimas iš trenerių pusės atsiranda būtent tada, kai pradeda ryškėti jų profesionalumas.“
Ačiū, kad mus skaitote! Padėkite mums dar labiau.