Edvinas Šeškus taikliais tritaškiais NKL – VIKINGLOTTO čempionato finale skandino „Telšių“ ekipą, o nuaidėjus finalinei sirenai panardino savo tėtį Virginijų šampano pursluose.
Tėvas ir sūnus trofėjumi džiaugėsi ne pirmą kartą. Būdamas 14-os, Edvinas su Prienų „Rūdupiu“ triumfavo NKL ir tuo metu už komandos vairo taip pat stovėjo Virginijus Šeškus.
Pasak E. Šeškaus, šeštadienį iškovotas trofėjus yra skirtas tėčiui.
„Savo laiku jis padėjo man, o šiandien aš padėjau jam, – emocingai kalbėjo vyriausioji Šeškų atžala. – Tas irgi daug žaidė, kad šį sezoną prisijungiau prie Jonavos, nes norėjau atsidėkoti tėtei už visą karjerą – jis man labai daug padėjo. Šitas dalykas buvo svarbus ir nerealiai džiaugiuosi už tėtį.“
Visą sezoną dominavusi Jonavos „CBet“ laimėjo NKL trofėjų, o finalo ketverto MVP buvo išrinktas būtent 26-erių gynėjas. 8 taškus pusfinalyje įmetęs gynėjas lemiamame mače driokstelėjo ir per 29,5 minutės pelnė 26 taškus (4/5 dvit., 6/7 trit.), atkovojo 4 bei perėmė 3 kamuolius, atliko 2 rezultatyvius perdavimus, 2 sykius suklydo ir surinko 31 naudingumo balą.
Finalo rungtynėse Šeškus atakavo beveik be klaidų bei įmetė 6 tritaškius iš 7. Toks rezultatas nustebino ne vieną, nes reguliariajame sezone prieniškis realizavo vos 6 tolimus metimus iš 36.
Anot 196 cm ūgio gynėjo, finale rankos atsirišo pačios.
„Tiesiog atėjau, mečiau ir viskas sukrito. Kai prisijungiau prie Jonavos, po truputį įeidinėjau į formą ir labai džiaugiuosi, kad finaliniame ketverte atradau savo gerą formą. Negaliu sakyti, kad aukščiausią, bet atsigavimas jaučiasi“, – sugrįžusia forma džiaugėsi Šeškus.
Kyla klausimas, kodėl tik paskutinėse sezono rungtynėse yra kalbama apie žaidėjo sportinės formos atsiradimą? Sezoną Šeškus pradėjo kamuojamas traumų, vėliau nepavyko įsitvirtinti Izraelio grande Jeruzalės „Hapoel“, o grįžęs gynėjas persirgo koronavirusu ir į aikštelę sugrįžo tik sausio pabaigoje.
Anot Šeškaus, šis periodas – juodžiausias jo gyvenime.
„Šis sezonas buvo labai sunkus: daug bemiegių naktų ir galvojimų, ką aš darysiu. Buvo minčių, jog po šio sezono išvis eisiu žemyn ir baigsiu karjerą, – išgyvenimais dalijosi NKL čempionas. – Prisigaudavau save galvodamas, kokį darbą teks dirbti, jeigu negalėsiu žaisti krepšinio. Visos traumos ir koronavirusas tikrai kirto psichologiškai, bet atsitiesiau, laimėjome ir šiandien sėdžiu laimingas su finalo ketverto MVP apdovanojimu bei aukso medaliu ant kaklo.“
Tinklalapiui „BasketNews.lt“ Šeškus papasakojo apie spaudimą iš žmonių, Jonavos klubo būtinybę laimėti NKL, tėčiui Virginijui skirtą titulą, atsitiesimą po traumų bei duobę karjeroje ir atskleidė, kokioje komandoje nori praleisti kitus 3 metus.
– Tapote NKL čempionu. Kokios emocijos?
– Nerealu. Paskutinį kartą NKL čempionatą laimėjau 2009 metais, taip pat su tėčiu. Šiandien vėl su Virgiu tapome čempionais. Negaliu būti laimingesnis ir pasikartosiu, jog nerealu.
– Švęsti pradėjote dar ketvirtajame kėlinyje. Kaip jautėtės, kai supratote, jog taurė šiandien jūsų?
– Man asmeniškai nukrito įtampa, nes kai atėjau į Jonavą, jaučiau papildomą spaudimą. Man tiesiog nukrito įtampa ir tas jausmas toks: ramybė bei džiaugsmas.
– Prakalbote apie papildomą spaudimą. Koks jis buvo?
– Daug kas skeptiškai žiūrėjo, jog einu į Nacionalinę krepšinio lygą ir jungiuosi prie Jonavos, bet aš toks esu: man patinka priimti netradicinius sprendimus. Prieš atkrintamąsias turėjau pasiūlymą iš Prancūzijos aukščiausios lygos, bet nusprendžiau likti čia. Galima sakyti, jog rizikavau, bet norėjau laimėti NKL ir su Jonava eiti į LKL.
– Buvote favoritai laimėti NKL. Kiek spaudimo jautėte?
– Buvo spaudimo, ypač pusfinalio rungtynėse su Marijampolės „Sūduva-Mantinga“. Viskas matėsi mūsų veiduose, bet gerai, jog ta įtampa peraugo į susikaupimą ir energiją aikštelėje. Aišku, visi Jonavoje yra patyrę, daug žaidę LKL. Smagu, jog finaliniame ketverte parodėme geriausią savo krepšinį. Palyginus, ką mes žaidėme reguliariajame sezone, tikrai buvo daug rungtynių, kurias lengvai laimėjome, o Jonavoje parodėme visą savo jėgą, žaidėme visu 100 procentų ir dėl to labai džiaugiuosi.
– Tėtis Virginijus praėjusią vasarą perėmė komandos vairą ir jau pirmąjį sezoną atvedė Jonavos ekipą į titulą ir LKL. Kiek džiugu už tėtį?
– Žiauriai smagu, nes tokio trenerio Lietuvoje realiai nėra, kuris pasirašytų tokiam dalykui vėl grįžti į Nacionalinę krepšinio lygą ir bandyti ją laimėti. Nemanau, kad dauguma trenerių tam pasirašytų. Aš labai juo didžiuojuosi, nors ir kartais jis eina, rėkia ant visų, bet tokio kito trenerio nėra.
– Karjeros pradžioje žengti pirmuosius žingsnius padėjo tėtis. Kiek smagu šiandien jam duoti grąžą?
– Savo laiku jis padėjo man, o šiandien aš padėjau jam. Tas irgi daug žaidė, kad šį sezoną prisijungiau prie Jonavos, nes norėjau atsidėkoti tėtei už visą karjerą – jis man labai daug padėjo. Šitas dalykas buvo svarbus ir nerealiai džiaugiuosi už tėtį.
– Tapote NKL finalo ketverto MVP. Ar tikėjotės tokio įvertinimo?
– Ne. Prieš finalą atėjau nieko nesitikėdamas, man svarbu laimėti, nesvarbu, ar aš įmesiu 4 taškus ar 40 – man tiesiog svarbu laimėti. Mano tikslas yra laimėti su Jonava ir kitais metais eiti į LKL. Manau, jog Jonava seniausiai išaugo Nacionalinės krepšinio lygos marškinėlius. Toks miestas, tokia arena ir tiek daug žmonių – seniai laikas. Iš ankščiau atsimenu, kad žmonės myli krepšinį ir renkasi į salę palaikyti komandos.
– Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
– Iš tikrųjų nieko per daugiausiai. Aš žaidžiau savo žaidimą, o tie kritikai – Lietuvoje jų visuomet buvo ir bus, 3 milijonų neužčiaupsi. Žinau, koks esu, žaidžiu savo žaidimą, žinau, kad galiu gerai pataikyti ir tiek. Aišku, draugai traukdavo per dantį, nes šį sezoną turėjau 20 procentų tritaškių taiklumą, bet tai visiškai neatspindi, koks žaidėjas esu. Man kaip tik buvo geriau šiandien, nes varžovai prieš finalą pasižiūrėjo į mano statistiką ir turbūt sakė: „Leiskim jam mesti.“ Man tik geriau viskas išėjo.
– Šiandien pataikėte tiek pat tritaškių, kiek per visą sezoną. Kas leido atrišti tinklelį?
– Nežinau, tiesiog atėjau, mečiau ir viskas sukrito. Kai prisijungiau prie Jonavos, po truputį įeidinėjau į formą ir labai džiaugiuosi, kad finaliniame ketverte atradau savo gerą formą. Negaliu sakyti, kad aukščiausią, bet atsigavimas jaučiasi.
– Sezono metu turėjote daug pakilimų ir nuosmukių. Pradėjote be komandos, vėliau nepavyko įsitvirtinti Jeruzalės „Hapoel“ ir viską užbaigėte Jonavoje. Kaip pavyko nepalūžti ir atsitiesti?
– Jeigu atvirai, tai žiauriai sunku, nes prieš sezoną turėjau traumą ir negalėjau žaisti. Tas faktorius irgi sutrukdė svarstyti pasiūlymus iš poros LKL komandų, bet tiesiog atsisakiau, nes tuo metu nebuvau sveikas. Vėliau turėjau grįžti į Taivaną, bet taip susiklostė, jog tiesiog nebuvau pasiruošęs ir negalėjau važiuoti. Kai forma pradėjo gerėti, gavau pasiūlymą iš Izraelio, bet prisipažinsiu, kad tikrai nebuvau pilnai atsigavęs ir visiškai suprantu, kodėl neįsitvirtinau Jeruzalės „Hapoel“. Grįžęs iš Izraelio susirgau koronavirusu, iškritau 20 dienų ir vėl forma nuėjo į visišką dugną. Tuomet po truputį sportavau su Jonava, kol pagaliau priėmiau sprendimą prisijungti.
Šis sezonas buvo labai sunkus: daug bemiegių naktų ir galvojimų, ką aš darysiu. Buvo minčių, jog po šio sezono išvis eisiu žemyn ir baigsiu karjerą. Prisigaudavau save galvodamas, kokį darbą teks dirbti, jeigu negalėsiu žaisti krepšinio. Visos traumos ir koronavirusas tikrai kirto psichologiškai, bet atsitiesiau, laimėjome ir šiandien sėdžiu laimingas su finalo ketverto MVP apdovanojimu bei aukso medaliu ant kaklo. Prie medalio man dar tik betrūksta, kad Jonavos komanda išeitų į LKL, pasirašyčiau 3 metų kontraktą ir ramiai galėčiau čia gyventi bei žaisti.
– Jeigu „CBet“ išeis į LKL, tikrai pasiliksite?
– Tikrai lieku. Aš sakiau tai ir klubo prezidentui, jog atėjau su vienu tikslu, kad Jonava laimėtų NKL bei aš iškart pasirašau ilgalaikę sutartį. Turime nerealią areną, visos rūbinės nerealios: turime sūkurines vonias, pirtis, ledo mašinas – tikrai visos sąlygos yra nerealios.
– Jonavoje šį sezoną yra apstu patyrusių ir daug metų LKL žaidusių krepšininkų. Kokia tai komanda?
– Galiu pasakyti, kad įdomi, nes puikiai sutariame ir aikštelėje vienas kitą jaučiame. Aišku, labai sunku, nes sezono eigoje žaidėme prieš tokias komandas kaip Mažeikių „Ereliai“, kur krepšiniu nepavadinsi – tiesiai šviesiai galiu pasakyti. Ateini į rungtynes ir žinai, kad laimėsi, tada ateina atsipalaidavimas ir kažkieno pyktis. Žinote, kai turi komandoje Laimoną Kisielių, Tomą Delininkaitį, Darių Tarvydą, Gediminą Žalalį, Aurimą Urboną, kurie matę daug LKL kovų, tai kitaip negali būti. Atmosfera rūbinėje ir aikštelėje yra nuostabi. Aišku, visiems buvo pykčių bei duobių, bet svarbiausia, kad tie minimalūs konfliktai neperaugo į kažką rimtesnio, o tiesiog viską tarpusavyje išsispręsdavome.