„Kai šeštadienį atsikėlėme, buvo nemalonu vienas kitam į akis pažiūrėti“, – rytą po pralaimėjimo Danijos rinktinei prisiminė Jonas Mačiulis.
Jonas Mačiulis
Komanda: |
Atėnų AEK |
Pozicija: | SF |
Amžius: | 35 |
Ūgis: | 200 cm |
Svoris: | 98 kg |
Gimimo vieta: | Kaunas, Lietuva |
Antrą kartą per šiuos metus ant to paties grėblio užlipę Lietuvos krepšininkai Europos čempionato atrankos rungtynėse penktadienį 76:80 nusileido Danijos krepšininkams ir taip patyrė vieną netikėčiausių pralaimėjimų šalies krepšinio istorijoje.
Tai buvo antra nesėkmė atrankos varžybų C grupėje – vasarį Belgijoje 65:86 nusileista vietos krepšininkams. Lietuviai buvo įstumti į kampą ir sekmadienį privalėjo revanšuotis Beniliukso atstovams.
Mūsiškiai iškovojo pergalę 84:71, o nuo suolo kilęs Mačiulis buvo vienas geriausiųjų komandoje – per 24 minutes pelnė 11 taškų ir atliko 4 rezultatyvius perdavimus, o atkarpomis žaidė net sau neįprastoje atakuojančio gynėjo pozicijoje.
Mačiulis buvo aktyvus ir tada, kai likdavo ant suolo – čia jis buvo bene geriausiai girdimas rinktinės žaidėjas.
„Vienu momentu aš jį net tildžiau, nes teisėjai davė perspėjimą atsarginiam suoleliui“, – po mačo prisiminė rinktinės treneris Darius Maskoliūnas.
Dėl griežtos FIBA burbulo Vilniuje tvarkos pakalbinti norimų krepšininkų žurnalistai negalėjo nei penktadienį po rungtynių, nei bet kurią kitą dieną, tačiau sekmadienį po dvikovos, jau važiuodamas namo, vyriausias rinktinės krepšininkas Mačiulis pakomentavo, kas lėmė netikėtą pralaimėjimą Danijai ir kaip rinktinė atsitiesė dvikovoje su belgais.
– Jonai, pirmiausia apie penktadienio rungtynes su danais. Dabar, kai jau buvo laiko susigulėti emocijoms ir mintims, kas ten nutiko? – „BasketNews.lt“ paklausė Mačiulio.
– Nieko, atsitiko paprastai – pralaimėjome. O kas atsitiko? Mes iš savo klubų suvažiuojame kažkiek gal išsiderinę, kažką norime pasirodyti. Nesakau, kad neįvertiname ar panašiai, čia ne tas. Man atrodo, kad gal kai kurie nori pasirodyti, žaidžiame pavieniai, nepadedame vienas kitam. Visai nebuvo komandinio žaidimo. Šiandien jau buvo visai kitaip. Ir taip jau kelintas langas: kai šikna dega, tada pradeda visi ir žaisti kaip komanda, ir rotuotis, ir padėti gynyboje, ir puolime dalijamės kamuoliu, ir visi žinome, ką daryti. Mes lietuviai tokie esame, kad turime žaisti kaip komanda, negalime pasiimti ir žaisti po vieną. Šiandien buvo visai kitas vaizdas.
Lietuvos rinktinė / Tvarkaraštis
– Tokiose rungtynėse su Danija, kai jų nepavyksta perlaužti trečiame, ketvirtame kėlinyje, ar atsiranda tada ir daugiau įtampos, nei galėjai įsivaizduoti, kad jos bus prieš rungtynes?
– Nežinau, aš galiu kalbėti už save. Tokios įtampos kaip ir nebuvo. Iki pat pabaigos atrodė, kad galime tas rungtynes pasiimti. Ant popieriaus buvome stipresni. Juos ir sėkmė lydėjo su tuo paskutiniu metimu, ir viskas taip susidėjo. Buvo lengvas šokas, kai pamatėme galutinius skaičius švieslentėje. Bet patys kalti. Buvo per daug bangavimo, jeigu tik atitoldavome per 8-9 taškus, iš karto kokią nesąmonę padarydavome, jie pasiimdavo kokį metimuką. Tas nekomandinis žaidimas visus išmuša.
– Paskutinėje atakoje su danais Mantas Kalnietis metė tritaškį ir treneris Darius Maskoliūnas minėjo, kad ataka turėjo būti kitokia. Gal galite atskleisti, kokia turėjo būti ataka?
– Mes pralaiminėjome dviem taškais, mums tritaškis nebuvo būtinas. Planas buvo atakuoti ir veržtis. Ten buvo tokia situacija, kad ir užtvara pastatyta ne toje vietoje. Mes turėjome atakuoti agresyviai, jie buvo bonuse, reikėjo provokuoti pražangą, mesti dvitaškį. Mums būtų tikęs ir pratęsimas. Bet viskas išėjo ne taip, kaip turėjo.
– Šiemet tokių nesėkmių jau buvo: ir tas baisus pralaimėjimas belgams Belgijoje, estams draugiškose gal ir galima nurašyti, bet dabar nusileista ir danams. Kaip paaiškinti tokius pralaimėjimus? Tiesiog tokie metai, ar jie kažką rodo?
– Nenoriu svarstyti, rodo ar ne. Paprasčiausiai atsiradęs toks dėsnis, kad kai susirenkame po klubų, komanda nesusilipdo pirmoms rungtynėms. Čia ne treneris, ne kažką, bet kiekvienas asmeniškai turime pasiimti kamuolį, atsitverti žmogų, apsiginti vienas prieš vieną. Patys žaidėjai kažkokie išeiname norėdami ir galvodami, kad reikia pasiimti taškų ir bėgti, kažkas kitas atsikovos kamuolį, o po to gaunasi, kad danai nuo galvos pasiima 11 kamuolių, kai jie už mus žymiai mažesni. O mes galvojame, kad tą padarys kas nors kitas.
Čia grynai žaidėjai. Šiandien išėjome su visai kitu mentalitetu, kad „aš turiu padaryti ekstra dėl komandos, o ne dėl savęs“ ir visai kitas rezultatas.
– Uždarant danų temą, ar šeštadienį ryte nekilo minčių: negi mes tikrai pralaimėjome danams?
– Ne. Gyvenime yra buvę ir sunkesnių pralaimėjimų. Aišku, pamatysime po paskutinio lango. Jeigu netyčia tas pralaimėjimas danams kainuos Europos čempionatą, tai bus blogai. Bet dabar dar yra rytojus, nesvarbu, kad pralaimėjome. Aišku, nemalonu. Ta nuvalkiota frazė, kad visi moka žaisti, čia neegzistuoja. Bet svarbu, kad šiandien išėjome ir jau buvo reakcija. Aišku, nemalonu pralaimėti Danijai. Visi sako, kad esame krepšinio šalis, bet tai parodo, kad atsipalaidavus negalime aplošti Danijos.
Aš taip jau gyvenu, kad žiūrėti reikia į rytojų. O rytojus buvo rungtynės su belgais. Nebuvo kitos minties.
– Dabar jau žiūrint toliau, nesvarbu, kaip komandos sužais penktąsias atrankos rungtynes, viskas lemsis toje šeštojoje dvikovoje su Danija. Ar jau apie tai pagalvojote?
– Ne, tiek į priekį nežiūrėjome. Kol kas niekas nežino, ar tas langas įvyks, ar jis bus burbule, ar skraidymais, ar žaisime Danijoje. Kol kas niekas nieko nežino, reikia gyventi šia diena.
– Minėjote apie tą visai kitokį nusiteikimą rungtynėse su Belgija. Ar turėjote kažkokį tarpusavio pokalbį prieš rungtynes, ar visi ir taip viską suprato?
– Visi ir taip suprato. Šeštadienį ryte, kai visi atsikėlėme, buvo nemalonu vienas kitam į akis pažiūrėti. Šiandien išėjome visai kitokia nuotaika, visai kitokia emocija, kad kausimės, ką mes, lietuviai, ir visada darydavome.
– Treneris po rungtynių minėjo, kad neakcentavo skirtumo. Ar tai šiandien nebuvo svarbu, svarbiausia buvo laimėti?
– Po Danijos rungtynių svarbiausia buvo laimėti vienu tašku. Likus 4 minutėms, atrodo, pirmavome 22 taškais. Rezultatas irgi būtų buvęs gerai, bet treneris priėmė tokį sprendimą ir yra kaip yra. Tikėkimės, kad tas taškų skirtumas nebus reikalingas nei su danais, nei su belgais.
– Kalbant apie visą šią savaitę, ar sugrįžus į Lietuvą ir prieš užsidarant burbule buvo laiko aplankyti artimuosius?
– Grįžus sekmadienį negalėjau iš karto važiuoti į burbulą, nes reikėjo pasidaryti dar vieną testą, tai teko truputėlį namie pabūti, su tėvais, sese, artimaisiais.
– Kaip įvertintumėte pačią patirtį burbule?
– Viešbutis geras, maistas – viskas gerai, logistika – viskas gerai. Ką reikėjo, viską turėjome. Nieko tokio netrūko, kad sakytume, jog kažkas blogai. Vienintelis dalykas, ko trūko, tai fanų.
O šiaip, savotiškame burbule, atvažiavę į langą, mes gyvename bet kuriuo atveju. Ypač jeigu lango vienos rungtynės vyksta Vilniuje, vilniečiai gal ir išeina susitikti su draugais, bet ne daugiau. Mes po treniruočių nevažinėsime pirmyn atgal į Kauną ar Klaipėdą. Vis tiek gyvename viešbutyje. Taip, galime daugiau pabendrauti susitikę vakarienei, pietums, pusryčiams, o dabar valgydavome atskirai, kiekvienas savo kambaryje, pasiėmę savo porcijas. Bendravimo komandoje buvo mažiau, vengiama kontaktų, bet tai – suprantama. Girdėjau, kad vienas čekas sakė, kad jam nepatiko, bet mums viskas buvo gerai. Tas gyvenimas burbule – viskas gerai, tik trūko fanų, palaikymo, geresnės atmosferos salėje.
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.