Rimas Kurtinaitis galėjo susikrauti daiktus ir išvažiuoti į Vilnių. Tiesą pasakius, spėju, kad Tomas Pačėsas greičiausiai taip ir būtų padaręs, prieš tai dar apšaukęs visus, kurie nesiskubino jo kalbinti privalomoje spaudos konferencijoje po rungtynių.
Pasibaigus ketvirtajai LKL pusfinalio serijos dvikovai, Kurtinaičiui teko laukti, kol baigsis šventimas Panevėžio „Lietkabelio“ rūbinėje, kol pakalbės nugalėtojų treneris Kazys Maksvytis, ir tik tada, praėjus beveik pusvalandžiui po mačo pabaigos, „Lietuvos ryto“ strategas sulaukė savo eilės pabendrauti su žurnalistais.
Jo komanda tada jau sėdėjo autobuse ir laukė kelionės į Vilnių, bet Kurtinaitis išsamiai ir spalvingai kalbėjo apie savo ekipos sezoną. Sezonas dar nesibaigė, liko kova dėl trečiosios vietos, tačiau apibendrinimai buvo tokie, tarsi sezonas jau būtų pasibaigęs.
Kurtinaitis bedė pirštu į komandos komplektaciją, atskleidė tragiškas nuotaikas, kurias rado atėjęs į ekipą, nevyniojo į vatą kalbėdamas apie legionierius ir patraukė per dantį klubo savininkus, tarsi nežinodamas, ar šie pasiūlys jam tęsti darbus.
Kurtinaitis niekada nebuvo tas, kuriam rūpėtų, ką apie jį pagalvos kiti. Jo žodžiai visada skambėjo taip pat garsiai, kaip ir pasiekimai aikštėje.
„Dabar atrodo, kad žaidėjai tarpusavyje kalbasi. Kai atėjau į komandą, tai nesikalbėjo“, – rėžė Kurtinaitis ir čia yra didžiausias akmuo į Pačėso daržą.
Tai, kad vadovaujant ankstesniam treneriui komandoje nebuvo jokios atmosferos, žinojo visi. Bet praėjusią vasarą Pačėsui vis tiek buvo pasiūlyta likti ir pratęsti darbus.
Nors klubo vadovybė pademonstravo pasitikėjimą, tačiau žaidėjai į „Lietuvos rytą“ nesiveržė. Nė vienas lietuvis praėjusią vasarą nesutiko persikelti į sostinės komandą. Nulis.
Antanas Kavaliauskas tepė slides, kai tik gavo progą, avarinių išėjimo durų ieškojo ir Artūras Gudaitis, bet jam sėkmė šypsojosi mažiau, o Deividas Gailius irgi nedegė noru tęsti karjerą komandoje, kurioje jis nesijautė kaip žmogus.
Netgi Mindaugas Lukauskis, žmogus, kuris su „Lietuvos rytu“ pasiekė saldžiausias karjeros pergales ir šiai komandai atidavė visą širdį, nusprendė nebesigadinti nervų ir persikelti į kuklesnį gimtojo miesto klubą. Tą patį padarė ir Kšištofas Lavrinovičius, nes jautėsi nereikalingas Pačėsui.
Pačioje šio sezono pradžioje, prieš pirmąją treniruotę lauke, Pačėsas patraukė per dantį kolegą Edgarą Pulkovskį, kuris yra ir „Lietkabelio“ atstovas spaudai, klausdamas, kur „Lietkabelis“ su tokiais senukais žais.
„Gal Panevėžio veteranų 35+ lygoje?“ – klausė Pačėsas.
Kšištofas į tai atsakė veiksmais aikštėje, tapdamas trečiu pagal naudingumą lygos žaidėju. Jo žaidimo laikas, lyginant su 2015-2016 m. sezonu, šoktelėjo trečdaliu (nuo 14,5 min. iki 20,3 min.), tačiau rezultatyvumas – beveik dvigubai (nuo 7,1 iki 13,2). Naudingumas – daugiau nei pusantro karto (nuo 9 iki 15,3).
Dar svarbiau, ką tokie žaidėjai duoda rūbinėje. Tai, kas eiliniam žiūrovui yra nematoma, tampa be galo svarbu komandos viduje. Lavrinovičiams nebereikia naktinių klubų. Lukauskiui irgi. Kai komandos lyderiai rodo tokį pavyzdį, automatiškai visa likusi grupė seka paskui juos.
Kai toje pirmoje šio sezono treniruotėje paklausiau Pačėso, kas „Lietuvos ryto“ komandoje iš Lukauskio ir Kšištofo perims emocinio lyderio vardą, tuometinis Vilniaus klubo strategas atsakė, kad pirmiausia reikia dirbti ir gerai žaisti, o atmosfera ir emociniai lyderiai bus ir taip.
Kurtinaitis vakar neakivaizdžiai atrėžė Pačėsui, kad toks mąstymas prasilenkia su realybe.
„Kodėl broliai Lavrinovičiai ir Lukauskis turi motyvacijos? Jie jau yra amžiuje, jie jau daug uždirbę ir pasiekę. Tačiau atvyko į komandą ir žaidžia krepšinį, nes yra lietuviai. Pas mane yra daugybė žaidėjų, kuriuos reikia motyvuoti ties kiekvienu bėgimu“, – pareiškė Kurtinaitis.
Pačėsas Karaliaus Mindaugo taurės turnyro išvakarėse užleido vietą Kurtinaičiui ir buvo išlydėtas tarsi didžiausias herojus. Dabar tai atrodo panašiau į žmogaus, išsiėmusio savo santaupas iš „Snoro“ banko dieną prieš jo bankrotą, veiksmus.
Kai Vilniaus „Lietuvos ryto“ fanai antradienį vakare prie „Siemens“ arenos pasitiko savo komandą ir pradėjo auklėti komandos legionierius, jie matė tik vieną pusę, tik pasekmes tų veiksmų, kurie buvo atlikti anksčiau.
Kodėl niekas neklausia, kaip tie legionieriai čia atsidūrė? Kas juos atrinko? Kodėl jų tiek daug reikėjo?
Atvykę į Vilnių jie rado disfunkcinę organizaciją ir miestą, kuriame naktinis gyvenimas tikrai yra smagesnis nei darbas Ozo gatvėje esančioje salėje. Todėl ant suolo jie šypsosi, kai komanda pralaimi svarbiausias sezono rungtynes namie, todėl jie nesumuša rankų su treneriais, kai tai mato daugiau nei 6000 žiūrovų.
Praėjusią „Lietuvos ryto“ vasarą pavadinau juodžiausia klubo istorijoje, nes jau tada matėsi, kad komanda pasirinko neteisingą kelią.
Tą vasarą priimti sprendimai buvo priežastis to, ką dabar matote.
Tas titulas buvo paskutinis LKL trofėjus „Lietuvos ryto“ istorijoje. Per pastaruosius 4 sezonus sostinės klubas tris kartus net nežaidė finale.
Dar neseniai „Siemens“ arena buvo karščiausias krepšinio taškas Lietuvoje – ją užpildyti lengviau nei „Žalgirio“ areną, o dėl mažesnių erdvių garsas ten kur kas triukšmingesnis. Dvikovos Europoje ar su tuo pačiu „Žalgiriu“ būdavo įvykis Vilniuje.
Dabar žaidimas „Siemens“ arenoje pamirštas. Dabartinė „Lietuvos ryto“ ambicija yra žiūrovais užpildyti bent mažąją treniruočių salę, bet net tai dažniausiai nepavyksta. Kai „Švyturio“ ar „Cido“ arenose nuo triukšmo kilnojasi stogas, Vilniuje žiūrovai nusigręžia, o garsūs klubą palaikantys žmonės viešai kalba apie jo problemas.
Ne legionieriai, tikrai ne legionieriai kalčiausi dėl to, kur dabar yra atsidūręs „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas.
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.