Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

2016-ais metais Panevėžyje krepšininko karjerą užbaigęs Jurica Žuža po Kazio Maksvyčio skambučio ilgam įleido šaknis Lietuvoje, kur startavo naujas kroato gyvenimo etapas – trenerio karjera. 

Lietuvio bendražygiu „Lietkabelio“ štabe tapęs aukštaūgis džiaugėsi sidabriniu debiutu trenerio kėdėje, kai istorinį žygį fiksavęs klubas LKL ir Karaliaus Mindaugo taurėje iškovojo antrąsias vietas.

Praėjus pusketvirtų metų, Žužos karjeroje išaušo dar viena galimybė – stoti į vyr. trenerio postą Klaipėdos „Neptūne“ po Tomo Rinkevičiaus atleidimo.

Tiek Rinkevičius, tiek Žuža pastaruosius du sezonus Klaipėdoje asistavo Maksvyčiui. Šiam pirmąkart karjeroje pakėlus sparnus į užsienį, uostamiesčio ekipa pasitikėjimą jo kolegomis išreiškė pasirašydama naujas dvejų metų sutartis.

Pirmasis šanso vadovauti „Neptūnui“ sulaukė Rinkevičius.

Nelengvą pradžią išgyvenęs iki tol tik asistentu dirbęs treneris Klaipėdoje išsilaikė iki sezono vidurio, kai klubas neįveikė FIBA Čempionų lygos reguliariojo sezono barjero.

Parodžius duris vos tik kojas vyr. trenerio poste apšilti spėjusiam Rinkevičiui, per jas į šią kėdę uostamiesčio ekipos vadovai tuomet įleido antrąjį Maksvyčio asistentą Žužą, kuris 2017-2019 metais tapo neišskiriamo „Neptūno“ štabo trio dalimi.

Kroatijos atstovas su malonumu priėmė pasiūlymą žengti ant aukščiausio laiptelio trenerio karjeroje, tačiau net ir blogiausiame sapne neįsivaizdavo, jog toks šansas galios vos dvi savaites, arba ketverias rungtynes. 

Po pirmųjų, kuriose 115:89 buvo sutriuškinta didžiajam LKL ketvertui šiemet grasinusi Utenos „Juventus“, klaipėdiečiai išgyveno teigiamų emocijų pliūpsnį, o po antrųjų KMT ketvirtfinalyje prieš Alytaus „Sintek-Dzūkiją“ puoselėjo ambiciją savų žiūrovų akivaizdoje kabintis į kovą dėl pirmojo sezono titulo.

Visgi tada viskas sugriuvo per vieną savaitgalį, kai po dviejų pralaimėjimų iš eilės finalinėse KMT varžybose „Neptūnas“ antrus metus liko ketvirtas. Šiek tiek aprimus emocijoms, Žuža sulaukė naujai sporto direktoriumi paskirto Dainiaus Vaitelio skambučio, kuris buvo aiškus ir konkretus – jis atleidžiamas iš vyr. trenerio posto.

Tokią žinią „Neptūnas“ išplatino pranešdamas, jog „paskubėjo Žužą paskirdamas vyr. treneriu“ bei jam yra paliekama galimybė grįžti į komandos vairą perimančio Tomo Gaidamavičiaus asistento vietą.

Apie tai, permainų virtinę Klaipėdoje ir Maksvyčio praradimo kainą „Neptūnui“ tinklalapis „BasketNews.lt“ bendravo su Kroatijoje karantino sąlygomis gyvenančiu Žuža.

– Kaip praėjo tas mėnuo po atsisveikinimo su „Neptūnu“? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Žužos.
– Patikėkite, buvo taip nuobodu. Pastarieji metai mane įsuko į daugybę darbų, o dabar nieko neveikti buvo tarsi šokas, ir klausimas, ką daryti dabar? Išties labai keista sėdėti namie ir neturėti įprastinės veiklos. Bet, aišku, stebėjau komandą, kaip jiems sekasi, taip pat kitas lygas, kurių aktualijomis domiuosi beveik viskuo, ypatingai – Eurolyga.

Prieš du mėnesius gimė dvynukai, su jais daugiausiai ir leidžiu laiką. Kai grįžau, šeima vis dar buvo ligoninėje, dabar maždaug dvi savaites jie jau yra namie, prieš tai reikėjo daug ką paruošti ir daug ką nupirkti. Dabar viskas yra kitaip, visas dėmesys jiems, bandau pažaisti su jais ir praleisti laiką su šeima.

Nuotr. BNS

– Po išvykimo iš Klaipėdos turėjote laiko apgalvoti, kas įvyko šį sezoną. Koks visgi buvo jums jis?
– O vyruti, buvo toks keistas sezonas nuo pat jo pradžios: kitokia komanda, naujas vyr. treneris, naujovės, vieni ir kiti pokyčiai. Tikrai buvo kažkas tokio. Per 20 metų trukusią profesionalaus krepšininko karjerą nebuvau matęs tokių dalykų, bet vėlgi, tai – nauja patirtis. 

Aš puikiai suprantu, pokyčiai vyksta dažnai, bet pakeisti žmogų vos po dviejų savaičių, jam suteikiant šansą tik ketveriose rungtynėse… Nemanau, kad krepšinyje vyksta tokie dalykai, bent jau nebuvau apie tai tikrai girdėjęs. Jeigu pasitaikė klaidų, galima palaukti iki sezono pabaigos ir padaryti išvadas – kas buvo pasiekta, kas ne.

– Komandos vairą perėmėte pakankamai karštu momentu – likus savaitei iki finalinio KMT turnyro. Ar jautėte spaudimą, kad nesėkmingas klubo pasirodymas jums galėtų kainuoti darbą?
– Negalėjau nė nutuokti prieš turnyrą. Visų pirma, mes turėjome pokalbį, per kurį pabrėžiau, kad mes privalome suprasti, koks yra mūsų pajėgumas. Buvo akivaizdu, jog turime problemų priekinėje linijoje, taip pat žaidžiame be atsarginio įžaidėjo, tad ko tikėtis, jeigu yra skylės dviejose pagrindinėse sudėties pozicijose? Laimėti prieš „Rytą“? Viskas klostėsi neblogai ir su tuo pačiu „Lietkabeliu“, kol pataikėme savo metimus, bet kai tik jie pradėjo nebekristi, kas nutiko? Pralaimėjome.

Krepšinis kartais yra labai paprastas. Neatsikovojome kamuolių gynyboje, nepasinaudojome turėtais antrais šansais, nebuvo lengvų taškų, prametėme laisvus metimus kritiniais momentais… Kelis kartus peržiūrėjau trečiąjį kėlinį, visas rungtynes, kodėl viskas taip susiklostė. Bet, žinote, dabar lengva būti tuo generolu, kai faktas jau įvykęs. Iš karto po rungtynių mano reakcija buvo paprasta – jeigu varžovams besiginant aikšte nepataikai savo metimų, o atkovojus kamuolius puolime nepasinaudoji šansais, kaip galima tikėtis pergalės? 

– Ar po žinios apie jūsų atleidimą turėjote progą pasimatyti su žaidėjais?
– Pakalbėjęs su sporto direktoriumi išvykau, bet bendravau su žaidėjais, kai kurie iš jų patys paskambino, klausė, kas dedasi. Jie taip pat buvo sutrikę, kadangi tokios įvykių sekos nebuvo galima tikėtis, paprasčiausiai tai nėra normalu – paskiri žmogų vyr. treneriu, o po dviejų savaičių jį nušalini. 

– Minėjote, jog keistų dalykų komandoje netrūko nuo sezono pradžios. Ar jau tuomet jautėsi vadovybės neužtikrintumas?
– Tomui tai buvo pirmoji vyr. trenerio patirtis. Jeigu tu jam suteiki šansą, tuomet privalai išlikti kantrus ir išlikti išvien. Tokie trenerių, žaidėjų ar apskritai pokyčiai komandoje sezono metu niekada nėra gerai. Kas laikosi tokios nuostatos, tas žmogus yra ne savo sferoje. Žmonėms reikia suteikti šansą. 

Aš labai mėgstu remtis pavyzdžiais – „Žalgiris“ galėjo atleisti Šarą po devynių pralaimėjimų. Taip pat buvo panašių situacijų man pačiam rungtyniaujant. Kai rungtyniavau Zagrebo „Cibona“ klube, mes Adrijos lygoje ir Eurolygoje pralaimėjome aštuonerias rungtynes, pralaimėjome taurės pusfinalį, bet vadovybė niekada nekirto galvos treneriui. Jie kaip tik palaikė komandą, ragino kovoti iki pabaigos ir sakė, jog tik tokiu keliu pasieksime savo. 

Būtent taip ir tokiomis priemonėmis klubas turi būti stumiamas į priekį. Komandos vadovai privalo suprasti, kokioje jie yra pozicijoje, tikėti savo sprendimais ir visada turėti galvoje, kodėl jie dirba tokį darbą. Puikiai suprantu, kad mūsų vardai neturi svorio, kokį turi Jasikevičiaus ir Željko Obradovičiaus pavardės. Bet viskas yra labai paprasta – pažiūrėkite, kiek didžių komandų šį sezoną neišvengė vienokios ar kitokios pralaimėjimų serijos. Galbūt nesutiksite su manimi, tačiau didžiojoje dalyje Europos lygų vyksta tiek daug netikėtų dalykų, turiu omenyje pralaimėjimus. Paėmus tos pačios Stambulo „Fenerbahče“ pavyzdį, kas galėjo pagalvoti, jog jie Eurolygoje bus 10-oje ar 12-oje vietoje, „Žalgiris“ fiksuos atkarpą 0-9, ne vieną netikėtą pralaimėjimą patyrė Maskvos CSKA, Madrido „Real“… Toks labai keistas, bet visiems įdomus sezonas. Apskritai, dar pažvelgus į 2020-ųjų pradžią, ar per tuos 2-3 mėnesius galima prisiminti kažką gražaus? Nemanau, bet taip jau nutinka.

– Kartu su Kaziu Maksvyčiu dirbote trejus metus, jūsų trio „Lietkabelyje“ sudarė Gintaras Kadžiulis, „Neptūne“ – Rinkevičius. Rezultatai tais metais buvo išties solidūs. Kur slypėjo jūsų darbo paslaptis?
– Visų pirma, mes labai gerbėme vienas kitą, žinojome savo vaidmenis komandoje ir kas už ką yra atsakingas. Dirbdami kartu buvome ir dar dabar esame artimi draugai. Pagrindinis mūsų darbo variklis buvo nuolatinės diskusijos apie krepšinį, be jokių užuolankų ar bandymų nutylėti dalijomės informacija, buvome ypatingai atviri, o tai persidavė komandai, kurioje būdavo puiki atmosfera, o tai vilioja sėkmę. Krepšinis šioje kategorijoje – vienas paskutinių dalykų. Jeigu komanda pasižymi anksčiau minėtais bruožais, tuomet jau turi beveik viską. Aš laikausi tokios nuomonės. Dėl to visada stengėmės klube palaikyti gerą atmosferą, ryšį tarp mūsų ir žaidėjų, tarp pačių krepšininkų. Būtent dėl to mums ir sekėsi.

– Kokios reakcijos sulaukėte iš Maksvyčio po visų šių įvykių „Neptūne“?
– Jam nepatiko tai, kas dedasi „Neptūne“, ir aš jį visiškai suprantu. Taip pat jums galėčiau minėti eilę kitų komandų žaidėjų, kurie rašė man žinutes ir skambino, buvo ir iš agentų susidomėjimo, kas gi vyksta „Neptūne“, ką vadovai sau galvoja. Tokia keista situacija daugumai kėlė klausimus, į kuriuos neturėjau atsakymų, yra kaip yra, toks jau gyvenimas, o jis tikrai ties tuo nesibaigia.

– Susidaro įspūdis, jog per laiką Lietuvoje susiradote nemažai draugų, jus aktyviai čia palaikančių.
– Sulaukiau tokio palaikymo būtent po paskutinės situacijos „Neptūne“. Žinučių sulaukiau ir iš žaidėjų, kurių asmeniškai nepažįstu, bet teko prieš juos žaisti, jie taip pat teiravosi, kodėl vyksta tokie pokyčiai komandoje, linkėjo sėkmės ir stiprybės išgyvenat keistenybes. Galų gale, tai – mūsų darbo dalis, mums reikia su tuo susigyventi. Yra kaip yra (tarė lietuviškai, – aut. past.). 

– Kalbant apie „Neptūną“, panašu, kad po Maksvyčio išėjimo komanda prarado sėkmę ir nugalėtojų mentalitetą. Ko klubui trūksta jūsų akimis?
– Tas yra tiesa, atrodo, kad komanda nukrypo nuo to kelio, kuriame buvo. Visgi tikiuosi, kad mes sugebėsime sugrįžti į tas vėžes, kuriose klubas stovėjo prieš tai. Galima sakyti, kad tai kažkiek yra normalu, kadangi tiek sporte, tiek bendrai gyvenime niekas nesiklosto viena linija. Yra posakis, jog esi stiprus tiek, kiek greitai gebi rasti būdų vėl atsistoti ant kojų ir toliau kovoti. Būtent taip pasimato tavo stiprybė. Man labai patinka situacijoms ieškoti pavyzdžių. „Žalgiris“ – labai geras pavyzdys visiems. Nesiima jokių permainų trenerių štabe, kasmet vis auga ir auga. Aišku, niekas (Lietuvoje) negali su jais lygintis biudžeto dydžiu, bet visi turėtų mokytis, kaip klubas yra valdomas, kokie priiminėjami sprendimai. Mėgstu pabrėžti, kad mokytis reikia iš gerų pavyzdžių, o ne iš blogų.

– Jūs dar turite sutartį kitam sezonui. Ar ketinate grįžti į „Neptūną“?
– Labai vertinu šią komandą ir ką man ji suteikė, tačiau ateities klausimas dar nėra išspręstas. Turėsime pokalbį su komandos vadovais ir galvosiu, kaip pasielgti.

Komentarai:
ZZ
Na hitras jugas jei ne Ignatavicius jis to darbo butu gyvenime nemates, va cia tai dekingusmas, matai kazys jam paskambino.Jis dar turi iliuziju ,kad galbut Kazys ji i asystus pasiims.Tik tolyn nuo tokiu PPP.Kaziuk gal dar karta Zuzai paskambink,parduos ir tave!Zuza jus visus uzvinios ir pasakis ta ka jus norite girdeti SALDUUUU
2020-03-24
-7
Atsakyti
Pool
pac mate kokia situacija, pac sutiko dirbti treneriu, nereikejo sutikti nebutum mates
2020-03-24
-4
Atsakyti
ko čia stebėtis? To nuo pat pradžių reikėjo laukti kuomet neptūno savininkais tapo liguisti diedai kurie nori laimėti viską bet biudžeto kelti neketina o tik mažina. Toks klubelis pasmerktas žlugti kai nėra stipraus vadybininko ką turi žalgiris. Deja lietuva turi vos 2 elitinio lygio managerius tai Paulius Motiejūnas ir buvęs žalgirio sporto direktorius Mindaugas Nikoličiaus o likę klaunai. Vienintelė paguoda kad šitas NEPTŪNO laivelis paskęs arba greitų laikų protingi iniciatyvūs žmonės perpirks klubą į savo rankas nes priešingu atveju liūdnos mišios. LKL mėgsta girtis top 10 lyga mes super kieti bet alioo kur nors vienas manageris apart žalgirio kuris gali pasigirti darbais? Trumpai tariant LKL toks žlugęs nykus projektas kad net baisu
2020-03-24
+18
Atsakyti
Anonimas
Vienas dalykas yra pastatyti random žmogų ir leisti jam pralošti viską, ir kas kitą turėti patikrintą trenerį, kuris gal prieš tai rodė gerus rezultatus, bet dabar galbūt jam nesiseka, bet žinai, kad su šituo treneriu gali eiti į karą, kaip pvž Šaras, Maksvytis, manau jeigu pastarasis su Neptūnu būtų turėjęs tokį rezultatą kaip šių metų Neptūnas, niekas jo nebūtų atleidę, nes jis patikrintas, savo darbui atsidavęs žmogus, kurį gerbia žaidėjai ir tas rezultatas greičiausiai ne treneryje būtų esmė, o žaidėjuose. O su tokiais treneriais kaip Rinkevičius ar Žuža, kurie nieko nėra įrodę ir turi prastus rezultatus niekas nenori rizikuoti. Tad manau Neptūno vadovybė pamatė šių trenerių perspektyvas ir nusprendė išsiskirti ir mano nuomone tai padarė teisingai, tik su Žuža gal šiek tiek buvo paskubėta, bet faktas, kad Gaidamavičius turi daugiau potencialo tapti stipriu vyr treneriu, tad tikiuosi su juo bus pratęstas bendradarbiavimas. Prie Rinkevičiaus komanda visiškai atrodė tragiškai, o treneris nesugebėjo per tiek laiko priversti žaidėjų dirbti gynyboje, tai ko dar laukti.. faktas, kad Rinkevičius buvo per silpnas šiai pozicijai. Atėjus Gaidamavičiuis pasimatė pastangos gynyboje, pasirodė ir šiokie tokie deriniai, ko nebuvo ankščiau. Kaip Žuža sako, reikia kasmet augti ir augti, bet pirmiausia reikia turėti tokią komandą, kuria galėtum pasitikėti, kuri būtų motyvuota į rezultatą ir t.t., va tada ir nereikėtų tiek permainų.
2020-03-24
+17
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.