Nuotr.: LRT stop kadras
Nuotr. LRT stop kadras

2004-ųjų rudenį į Vilniaus „Lietuvos rytą“ atvyko prieš tai Serbijoje žibėjęs amerikietis Frederickas House'as.

Frederick House

Frederick  House
Pozicija: SF, SG
Amžius: 43
Ūgis: 196 cm
Gimimo vieta: JAV

Didelių ambicijų nestokojęs sostinės klubas, rungtyniaudamas antrame pagal pajėgumą Senojo žemyno turnyre – ULEB taurėje, tiesiog šlavė visus varžovus iš kelio ir laimėjo pirmąsias 9 iš 10 čempionato rungtynių.

Pagrindinis raktas į skambias vilniečių pergales buvo ne kas kitas, bet tuo metu vienu iš atletiškiausių Europos lengvųjų krašto puolėjų laikytas House'as. 198 cm ūgio krepšininkas sostinės ekipoje griežė pirmuoju smuiku ir per vienerias Europos taurės rungtynes fiksavo 19,4 taško, 5,4 atkovoto kamuolio ir 2,6 rezultatyvaus perdavimo rodiklius.

2004-2005 metų sezono viduryje „Lietuvos rytas“ nusprendė dar labiau pagilinti savo sudėtį ir pasipildė NBA patirties turinčiu amerikiečiu Tyrone'u Nesby. Su House'u ir Nesby priešakyje sostinės klubas grasino suformuoti vieną iš stipriausių puolimo tandemų komandos istorijoje, tačiau likimas nusprendė kitaip.

Sausio mėnesį vykusiose rungtynėse prieš Belgrado „Crvena Zvezda“ House'as patyrė sunkią kelio traumą ir vilniečių šansai turėti itin pajėgų legionierių duetą subliuško.

„Veržiausi link krepšio ir vienas iš serbų specialiai pakišo savo kelį, į kurį aš atsitrenkiau ir nukritau. Iš pradžių skausmas nebuvo toks didelis, tačiau dėjau kelis žingsnius ir mano kelis pradėjo degti. Atrodė, kad kažkas jame įstrigo. Nuvykome į ligoninę ir padarius tyrimus man pranešė, kad nutrūko kryžminiai kelio raiščiai. Buvau sugniuždytas“, – skausmingą incidentą prisiminė amerikietis.

Po traumos į JAV išvykusiam House'ui teko su kartėliu iš toli stebėti, kaip jo komanda balandžio 19-ąją įveikė Kozanio „Makedonikos“ ir į viršų kėlė ULEB taurę. Tačiau amerikietis su „Lietuvos rytu“ turėjo kontraktą dar vienam sezonui ir žinojo, jog kitais metais su vilniečiais varžysis elitiniame turnyre – Eurolygoje.

„Pamenu, kai stebėjau rungtynes per internetą ir jiems laimėjus finalą buvau pasiruošęs tučtuojau skristi į Lietuvą ir kartu švęsti. To nepadariau, nes žinojau, jog kitais metais turėsiu galimybę džiaugtis Eurolygos trofėjumi“, – mintis po Europos taurės finalo prisiminė House'as.

Po reabilitacijos 27-erių amerikietis sugrįžo atgal į sostinę ir pirmąjį kartą „Lietuvos ryto“ istorijoje pradėjo žygį dėl Eurolygos čempionų titulo.

Pralaimėję pirmąsias dvejas pirmenybių rungtynes vilniečiai nustebino visą Europą, pademonstruodami 7 pergalių seriją ir patiesdami tokius grandus kaip „Barcelona“, „Maccabi“ ir „Olympiakos“.

„Dar prieš sezoną žinojau, jog nueisime toli ir be biudžeto neįžvelgiau pernelyg daug pranašumų, kuriuos galėjo pasiūlyti kitos komandos, o ir jis ne visuomet yra faktorius. Mes turėjome viską, ką turi elitinės komandos: naują areną, gražų autobusą, gražius marškinėlius“, – tikėjimą savo komanda išreiškė LKL čempionas.

Nepaisant sezonu anksčiau patirtos traumos, House'as išliko vienu komandos lyderių ir Eurolygoje rinkdavo po 11,9 taško, 3,2 atkovoto bei 1,9 perimto kamuolio ir 1,4 rezultatyvaus perdavimo.

Sensacingas „Lietuvos ryto“ žygis nutrūko „Top 16“ etape. Vilniečiams pritrūko vos vienos pergalės, kad patektų į Eurolygos atkrintamąsias.

„Daug mūsų žaidėjų buvo susižeidę, pavargę ir negalėjo rungtyniauti visa jėga. Subyrėjome pačiu netinkamiausiu metu, kai atrodė, jog galime pasiekti daug“, – su liūdesiu balse pasakojo puolėjas.

Pirmoje interviu dalyje tinklalapiui „BasketNews.lt“ House'as papasakojo apie atvykimą į Vilnių, „Žalgirio“ pasiūlymą, Vlade Djurovičiaus konfliktą su rėmėjais, kontroversišką Jono Vainausko asmenybę, „Lietuvos ryto“ bandymą juo atsikratyti bei žygį Eurolygoje.

– Ar prisimenate, kokiomis aplinkybėmis atvykote į Vilniaus „Lietuvos rytą“?
– 2004 metais bandžiau įsitvirtinti Memfio „Grizzlies“ komandoje, tačiau jie mane atleido ir besibaigiant vasarai darbo vis dar neturėjau. Buvau nusiminęs, nes tikrai demonstravau gerą žaidimą ir galvojau, jog įsitvirtinsiu NBA. Taigi, aš sėdžiu ant sofos ir gaunu Vlade Djurovičiaus, kuris mane anksčiau treniravo Belgrado „Partizan“, skambutį. Jis sako: „Pasirašiau sutartį su viena stipriausių Lietuvos komandų ir noriu, kad pas mane žaistum. Fredai, aš leisiu tau čia būti savimi ir vesti komandą į priekį.“ Aš jam atsakiau, kad pagalvosiu. Po skambučio pradėjau domėtis, kur po velnių yra ta Lietuva? Beieškant aš net pamiršau, kuriame mieste man teks gyventi. Žinojau tik tiek, kad „Lietuvos rytas“ žaidžia ULEB taurėje. Po kelių dienų su manimi susisiekė Kauno „Žalgirio“ vadovai ir taip pat pasiūlė kontraktą, tada visai sumišau. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai, nežinojau, koks ten yra krepšinio lygis, todėl paskambinau savo draugui Antonio Grantui, kuris prieš tai žaidė Klaipėdos „Neptūno“ ekipoje. Jis man papasakojo, kad „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ yra geriausios LKL komandos. Man to užteko ir beliko išsirinkti.

Besirinkdamas tarp Kauno ir Vilniaus sužinojau, kad „Žalgiris“ vietoje manęs pasirašė Ime Udoką. Tai šiek tiek užgavo mano ambicijas ir čia vėl išlindo Djurovičius: „House‘ai, aš labai tavęs noriu, atvažiuok žaisti pas mane.“ Atsakiau: „Gerai, su kuo man pasikalbėti dėl kontrakto detalių?“ Treneris besijuokdamas atšovė: „Turi paskambinti vyrukui vardu Jonas.“ Tuo metu man nerūpėjo pinigai ir šiek tiek labiau – ambicijos dėl „Žalgirio“. Netrukus atskridau į Vilnių, kur mane oro uoste pasitiko Jonas Vainauskas, aprodė Vilnių. Kadangi tuo metu „Lietuvos rytas“ vis dar treniravosi senoje sporto salėje, Jonas mane nuvežė prie jau baigiamos statyti „Siemens“ arenos ir pasakė, jog čia žaisime namų rungtynes, o šalia išdygs nauja treniruočių sporto salė. Mane tai papirko.

– Kaip jus priėmė tuometiniai „Lietuvos ryto“ žaidėjai?
– Jie buvo nuostabūs ir priėmė mane labai šiltai. Mindaugas Lukauskis, Simas Jasaitis, Robertas Javtokas – visi šie vyrukai buvo pagrindiniai mano gidai Lietuvoje. Su Javtoku turėjome daug bendrų temų, nes jis studijavo JAV ir žaidė stiprioje Arizonos universiteto komandoje. Su Minda (Lukauskiu – red. past.) turėjome labai stiprų ryšį. Tuo metu jis buvo jaunas vyrukas ir rungtyniavo toje pačioje pozicijoje. Po treniruotės dažnai kartu pasilikdavome pažaisti vienas prieš vieną, išmesti daug metimų ir aptarti gynybines varžovų taktikas. Simas taip pat buvo geras vyrukas, tik neturėjo labai gerų anglų kalbos įgūdžių. Jeigu man kažko reikėjo, visi komandos draugai buvo paslaugūs.

– Kokį įspūdi jums paliko Lietuva, čia gyvenantys žmonės?
– Prieš savaitę kalbėjausi su savo geru draugu ir jam pasakiau, jog iš visų per savo karjerą aplankytų šalių man labiausiai imponavo Lietuva. Man patiko Kaunas, Klaipėda, bet labiausiai žavėjausi Vilniumi. Jeigu ne Jonas Vainauskas ir Nevenas Spahija, čia Vilniuje būčiau rungtyniavęs iki karjeros pabaigos ir vėliau pasilikęs Lietuvoje. Norėčiau čia gyventi, treniruoti vaikus ir ilgam įsilieti į šią aplinką. Ir čia nėra tik kalbos, šį dalyką buvau pažadėjęs Jono tėčiui Gedvydui. Viskas čia buvo puikiai suorganizuota, restoranai – puikūs. Man labai patiko keturi metų laikai, nes gaudavome visko po truputį. Visada norėjau pažinti Lietuvą, todėl daug keliaudavau, o labiausiai patiko Trakai ir jų pilis. Esu dėkingas likimui, kad teko susipažinti su Lietuvos istorija. Iki šiol kažkur turiu daug nuotraukų.

– 2005 metų sausį iš „Lietuvos ryto“ vyr. trenerio pareigų netikėtai buvo atleistas Vlade Djurovičius. Ar galite papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko?
– Sumauta situacija. Jis neturėjo būti atleistas. Aš kaltinu moterį, kuri išprovokavo konfliktą. Vieną vakarą Jonas Vainauskas mus po laimėtų rungtynių su Tyrone‘u Nesby pakvietė vakarienės prašmatniame Vilniaus restorane. Mes atvykome ir šalia Jono pamatėme Djurovičių bei vienos iš Lietuvos alaus daryklų generalinį direktorių su žmona. Supratome, kad esame pakviesti kaip reklaminiai veidai ir čia yra mūsų rėmėjai. Pabrėžiu, kad buvome po mačo ir treneris Djurovičius visuomet su savimi nešiojosi įvairius statistikos protokolus bei derinių knygeles. Jo savybė buvo nuolat dirbti, nesvarbu, kokioje aplinkoje. Mes sėdime prie stalo ir Vlade išsitraukia ką tik įvykusių rungtynių statistikos protokolą. „Fredai, mums reikia atkovoti daugiau kamuolių“, – savo nuomonę prieš užsisakant maistą išreiškė treneris. „Taip treneri, bet gal pakalbėkime apie tai vėliau, aš mirštu iš bado“, – mandagiai sustabdžiau Djurovičių.

Visi pakėlėme taures, tačiau treneris kartu su taure pakėlė ir lapą, nes nespėjo jo pasidėti atgal į portfelį. Tuomet rėmėjo žmona netikėtai paėmė lapą Djurovičiui iš rankų, suplėšė į skutelius ir arogantiškai išrėžė: „Dabar mes vakarieniaujame, daugiau jokio krepšinio.“ Mes su Tyrone‘u buvome apstulbę. Tai buvo labai nepagarbu. Sėdėjome lyg įkalti ir tuo momentu galvoje sukosi mintis: „Tuoj nutiks kažkas labai blogo.“ Netrukus Djurovičius atėmė iš moters suplėšytą lapą, prikišo pirštą prie pat veido ir pradėjo rėkti: „Dabar turėtum gaminti namuose, laukti vyro ir prižiūrėti vaikus. Kodėl tu čia esi ir kaip drįsti šitaip elgtis?!“ Moteris pradėjo verkti ir išbėgo pro restorano duris, po kiek laiko paskui ją pasileido ir treneris. Jis susiprato, kad ant moters nereikėtų taip šaukti ir lauke jos atsiprašė. Tačiau buvo per vėlu. Vainauskas lauke kažką piktai išrėžė Djurovičiui ir su rėmėjais išvažiavo vakarieniauti kitur. Likome sėdėti dviese su Nesby ir netrukus iš lauko grižo nusiminęs treneris. Liūdnu tonu jis sako: „Vyručiai, panašu, jog esu atleistas. Einu namo.“ Nepaisant karštos Djurovičiaus reakcijos, tai buvo jos kaltė. Treneris lenkia nugarą ir dirba praktiškai be laisvų dienų, o kažkokia poniutė, kuri yra visiškai nesusijusi su krepšiniu, bando kažką aiškinti. Absurdas. Grįžau namo ir apie 2 valandą nakties gaunu skambuti iš Djurovičiaus: „Sveikas, norėjau pranešti, kad esu atleistas“, – liūdnu balsu ištarė treneris. Negalėjau patikėti. Treneris išskyrė, kad buvo atleistas dėl to sakinio, kuriame jis liepė moteriai likti namuose su vaikais ir laukti vyro.

– 2005 metais jau rungtyniaudamas „Lietuvos ryte“, Europos taurės rungtynėse patyrėte kelio traumą. Ar prisimenate tą epizodą?
– Atsimenu puikiai. Prieš rungtynes vienas iš komandos darbuotojų mane informavo, kad jeigu rungtynėse su Belgrado „Crvena Zvezda“ aš įmesiu bent 10 taškų ir atkovosiu 5 kamuolius, būsiu išrinktas Europos taurės naudingiausiu žaidėju. Tuo metu MVP rinkimuose pirmavau solidžia persvara, nes prieš tai sužaidžiau nuostabias rungtynes. Tą vakarą mano fizinis pasirengimas buvo geras, tačiau mintys sukosi apie naudingiausio žaidėjo apdovanojimą. Rungtynių pradžioje tas pasimatė. Kelis kartus skausmingai nukritau ant parketo, mano metimai nebuvo paruošti ir atėjo ta lemiama ataka. Visuomet žinojau, kad serbiškos komandos žaidžia nešvariai, nes prieš tai kelis metus praleidau „Partizan“ ekipoje ir su tuo tiesiogiai teko susidurti. Veržiausi link krepšio ir vienas iš serbų specialiai pakišo savo kelį, į kurį aš atsitrenkiau ir nukritau. Iš pradžių skausmas nebuvo toks didelis, tačiau žengiau kelis žingsnius ir mano kelis pradėjo degti.

Atrodė, kad kažkas jame įstrigo. Tikėjausi, jog šį skausmą pavyks išvaikščioti, sumesiu baudas ir viskas bus gerai. Tačiau po baudų metimų aš vos sugebėjau nueiti iki atsarginių žaidėjų suolelio. Nuvykome į ligoninę ir padarius tyrimus man pranešė, kad nutrūko kryžminiai kelio raiščiai. Buvau sugniuždytas. Kitą dieną mane aplankė tas vyrukas, kuris prieš rungtynes parodė statistiką, ir pradėjo atsiprašinėti. Tai nebuvo jo kaltė, krepšinyje nutinka visko. Visa laimė, kad buvo nusamdytas puikus treneris Tomo Mahoričius ir laimėjome Europos taurę. Pamenu, stebėjau rungtynes per internetą ir jiems laimėjus finalą buvau pasiruošęs tučtuojau skristi į Lietuvą ir kartu švęsti. To nepadariau, nes žinojau, jog kitais metais turėsiu galimybę džiaugtis Eurolygos trofėjumi. Buvau tuo įsitikinęs. Jeigu Nesby būtų likęs komandoje, manau, kad antraisiais metais būtume nuveikę kur kas daugiau.

– Ar dėl patirtos traumos nekilo abejonių, jog „Lietuvos rytas“ gali atsisakyti jūsų paslaugų?
– Praėjus kelioms dienoms po rungtynių su „Crvena Zvezda“ grįžau į JAV įsikūrusį Jutos miestą ir susiradau žmogų, kuris NBA žaidėjus atstatinėja po sunkių kelio traumų. Jis nuodugniai ištyrė mano kelį ir nuramino: „Fredai, nesijaudink, padarysime taip, kad šoktum aukščiau ir bėgtum greičiau nei kada nors esi tai daręs.“ Aš nepatikėjau ir nuvykau operacijai. Operacija praėjo sklandžiai ir ilgainiui pradėjau reabilitaciją. JAV turėjau puikias sąlygas, tas pats vyrukas man sudarė specialią treniruočių programą, parūpino automatinių kelį mankštinančių aparatų ir mano kūnas stiprėjo greičiau nei įprastai. Tačiau atėjo laikas sugrįžti į Lietuvą antrajam sezonui ir reabilitaciją turėjau užbaigti Vilniuje. Iš „Lietuvos ryto“ sudarytų reabilitacijos sąlygų susidariau nuomonę, kad jie manęs nebenori. Čia nebuvo nei ypatingos treniruočių programos, nei tų visų aparatų, kuriuos turėjau JAV, nors jie viską žinojo.

Man atvykus, J. Vainauskas su Spahija vienbalsiai tvirtino, kad grįžau per stambus, priaugęs svorio. Negalėjau patikėti. Visą laiką praleidau sunkiai dirbdamas ir net forsuodamas, kad greičiau galėčiau sugrįžti ant parketo. Jonas mane informavo, kad jeigu nenumesiu svorio, jie mane atleis. Jūs juokaujate? Aš buvau ką tik po operacijos! Visą vasarą bėgiojau, treniravausi, o jie man sakė, kad esu apkūnus. Jų gydytojas taip pat sekė tokias pačias pasakas apie mano svorį. Gal ir buvau stambesnis, bet tai buvo ne papildomi riebalai, o raumenų masė. Pasakiau sau: „Gerai, nuo šiol nebekilnosiu svarmenų ir tik bėgiosiu. Su savo darbu priversiu juos užčiaupti burnas.“ Kai sugrįžau ant parketo ir pradėjome viską laimėti tiek Eurolygoje, tiek LKL, Jonas pasikvietė mane į savo biurą ir informavo: „Jei per savaitę nenumesi svorio ir nepradėsi rodyti rezultatų, teks atsisveikinti.“ Kaip jis galėjo kalbėti tokius niekus? Tuo metu mes buvome laiminti komanda, argi ne tai svarbiausia?

Spahija norėjo manimi atsikratyti ir vietoje manęs pasikviesti kitą legionierių. Tas aiškiai matėsi. Tačiau aš nenuleidau rankų ir treniravausi po 4 kartus per dieną. Aš nepadariau nieko kvailo ir susižeidžiau ne kur nors vakarėlyje, o kaudamasis už „Lietuvos ryto“ komandą. Javtokas susižeidė motociklo avarijoje ir jam buvo suteikta daug laiko avansu, kuo aš kitoks? Robis sugrįžo labai stiprus, aš taip pat tikėjau savimi. Kai atsigavau ir pradėjau demonstruoti gerą sportinę formą, visi tapo mano draugais. Jonas ypatingai. Tačiau aš pamačiau jo tikrąją spalvą ir nenorėjau veltis į netikras draugystes. Jie manimi netikėjo, kaip aš galėjau žemintis ir tai pamiršti?

– Kokia asmenybė buvo Jonas Vainauskas?
– Jonas turėjo du veidus. Akis į akį jis buvo draugas ir elgėsi gražiai, tačiau kai šalia buvo kitų žmonių, kardinaliai pasikeisdavo. Tikiu, kad giliai viduje jis yra geras žmogus. Manau, kad visus šiuos dalykus, susijusius su manimi, Vainauskas darė spontaniškai ir neapgalvotai. Dar prieš atvykdamas čia žinojau, kad Jonas turi problemų su alkoholiu bei narkotikais, tačiau stengiausi tai ignoruoti ir žiūrėti į žmogaus vidų. Mes kažkada susėdome ir jam išrėžiau: „Aš žinau, kad esi priklausomas nuo narkotikų ir noriu pasakyti, jog man tai nerūpi, man rūpi tavo asmenybė.“ Po šito pokalbio Jonas mane pasikvietė į savo biurą ir pasiūlė pratęsti sutartį dar vieneriems metams. Buvau maloniai nustebintas.

Dar viena istorija, apibūdinanti Jono asmenybę, nutiko 2017-asiais. Netrukus, kai paplito jo tėvo Gedvydo rasistiniai pasisakymai, man paskambino Jonas Vainauskas ir pasiūlė prisijungti prie jo vadovaujamos komandos Vokietijoje. Man tuo metu buvo 39-eri, tačiau buvau pasiilgęs krepšinio ir sutikau. Jonas man pažadėjo atsiųsti kontrakto kopiją. Deja, daugiau iš Jono nieko nebeišgirdau, jis tiesiog dingo. Po kiek laiko vienas mano geras pažįstamas pranešė, kad Jonas pradėjo reabilitaciją nuo priklausomybės narkotikams. Tai išgirdęs aš norėjau su juo susisiekti ir būti šalia. Galiu jį palyginti su Delonte Westu. Jie abu yra geri žmonės, tačiau turi savo vidinių demonų ir patys sau padėti nebegali. Jiems reikia tinkamų žmonių šalia, kurie nevestų iš kelio, o tokių Jono gyvenime buvo labai daug.

Nuotr. Fotodiena.lt/A.Pliadis

– Po reabilitacijos sugrįžote kitoks. Kiek trauma pakoregavo jūsų žaidimo stilių?
– Mano žaidimas pasikeitė kardinaliai. Prieš traumą daugiau verždavausi, buvau šoklesnis ir atakas užbaigdavau būdamas aukštai ore. Sugrįžęs po reabilitacijos pajutau, jog nebesu toks šoklus ir greitas, bijau veržtis ir vėl nusitraukti raiščius. Teko daugiau padirbėti ties metimu ir galiausiai mano žaidimas dažniausiai sukosi aplink perimetrą. Būdavo rungtynių, kai jausdavausi ypač gerai ir kartas nuo karto prasiverždavau po krepšiu, tačiau tą dariau rečiau.

– Visuomet buvote vienas iš „Lietuvos ryto“ ekipos lyderių. Ar galima sakyti, jog Vilniuje matėme jūsų labiausiai subrendusią versiją?
– Galima sakyti, kad Vilniuje jaučiausi labai subrendęs, tačiau niekada nebuvau tas žmogus, kuris rūbinėje sako kalbas. Komandoje visuomet buvo garsių žmonių, kurie užvesdavo mus rėkdami „davai“ (juokiasi). Aš buvau kitoks. Mano nuomone, būti lyderiu galima rodant gerą žaidimą aikštelėje, o iš to pavyzdį imtų kiti žaidėjai. Nebūtina daug kalbėti. Dėl to mes su Lukauskiu tapome gerais draugais, nes jis buvo tylus, bet sunkiai dirbantis kovotojas. Tokie žmonės kaip Minda ir Dušanas Kečmanas turėjo ilgas karjeras, nes jie visą lyderystę parodė dirbdami, o ne kalbėdami.

Girdėjau, kad Minda rungtyniauja iki dabar, nors jis vos metais už mane jaunesnis. Negaliu patikėti, tačiau tuo pat metu sergu už jį ir tikiuosi, kad jis žais iki 45-erių. Manau, kad 8-tą marškinėlių numerį jis pasiėmė dėl manęs (juokiasi). Džiugu, kad palikau ryškų įspaudą. Mano draugas Lorenzo Williamsas neseniai rungtyniavo Panevėžyje ir buvo gerokai nustebęs, kai pamatė, kad kažkoks pusamžis vyras užsidėjęs marškinėlius su mano pavarde. Man pačiam buvo neįtikėtina, kad po šitiek metų aš vis dar prisimenamas Lietuvoje ir kažkas vaikšto su mano marškinėliais.

– 2005-2006 metų sezone „Lietuvos rytas“ pirmą kartą varžėsi Eurolygoje ir daug kam sukėlė nemenkų problemų. Kas darė jus tokiais pavojingais?
– Mes neturėjome ko prarasti. Daug kas mus nurašė dėl mūsų mažo biudžeto. Bet kas yra biudžetas? Galutinės įtakos jis neturi. Jeigu tu žaisi su milijonais apsistačiusiais žaidėjais, tačiau jie žais be dvasios – nieko nebus. Tuometinis „Lietuvos rytas“ kovėsi vienas už kitą kaip už brolius ir turėjo didžiulę širdį. Kai ateidavo kovos metas, mes visuomet smogdavome pirmieji, patiesdami elitines komandas: „Maccabi“, „Barcelona“ ar „Efes Pilsen“. Dar prieš sezoną žinojau, jog nueisime toli ir neįžvelgiau pernelyg daug pranašumų, kuriuos galėjo pasiūlyti kitos komandos, tik biudžetą, kuris ne visuomet yra faktorius. Mes turėjome viską, ką turi elitinės komandos: naują areną, gražų autobusą, gražius marškinėlius. Neturėjome tik privataus lėktuvo (juokiasi). Kai išvykoje nukovėme „Barceloną“, visi kartu ėjome pavakarieniauti, paskui šėlome viename iš Barselonos klubų. Buvome vieningi ir viską darėme drauge. Bet tai atsirado tik antrajame sezone. Prieš tai kiekvienas užsiimdavo savo reikalais, tačiau ilgainiui suartėjome ir pradėjome kartu pietauti, apsipirkinėti, buvome viena didelė brolija. Kai kurių krepšininkų žmonos priekaištaudavo, kad jie daugiau laisvo laiko praleidžia su manimi, nei su jomis namuose (juokiasi).

– Nepaisant gero pasirodymo grupių etape, „Top 16“ barjero neperžengėte. Kas nutiko?
– Daug mūsų žaidėjų buvo susižeidę, pavargę ir negalėjo rungtyniauti visa jėga. Subyrėjome pačiu netinkamiausiu metu, kai atrodė, jog galime pasiekti daug. Žinoma, čia nėra pasiteisinimas, tu vis tiek turi eiti į aikštelę ir kautis. Vienas iš tų vyrukų buvau aš. Turėjau periodą, kai mano operuotas kelis vėl pradėjo neklausyti, leidausi nuskausminamuosius. Buvau vienas lyderių ir subyrėjau ne laiku, nors po „TOP 16“ etapo viskas susitvarkė. Padaryčiau viską, kad galėčiau peržaisti tas ketverias lemiamas rungtynes prieš „Prokom Trefl“, CSKA ir „Maccabi“, kurias pralaimėjome. Paprasčiausiai nespėjome prisitaikyti prie mus užklupusių pasikeitimų. Mano tvirta nuomone, jeigu būtume likę sveiki, dabar žmonės kalbėtų apie dvi Lietuvos komandas, žaidusias Eurolygos finalo ketverte, ne vieną.

Laukite tęsinio...

Komentarai:
Past was better
ahh senasis rytas..laikai kai dar buvo idomu stebet zaliu ir raudonu susitikimus
2020-12-07
+3
Atsakyti
As
uz sita interviu as tau zmogau lenkiu galva 🙂
2020-12-07
Atsakyti
imkr
labai įdomus interviu, lauksiu panašių!
2020-12-06
+6
Atsakyti
praeivis
Savanaudiškiausias visų laikų LKL žaidėjas, o paskaičius interviu dar ir žiaurus šudmalys. Neatlaikydavo man nervai ilgai tokį „krepšinį“ žiūrėti, kur vienas žmogus pasiima kamuoli, bėga per visą aikštę ir meta, o kiti keturi neaišku kam reikalingi. Po pirmų 5 minučių transliacijos išjungdavau televizorių.
2020-12-06
+1
Atsakyti
Bartas
Iš kitos pusės, tas Djurovičiaus atleidimas kažkokios labai didelės neigiamos įtakos gali ir nepadarė. Vis tiek laimėjo Europos taurę, o Žalgirį vietiniam fronte kažin ar būtų įveikę.
2020-12-06
-2
Atsakyti
Kvietimas
Norit kaupt pinigėlius nieko neinvestavę,tik sugaišdami kelias sekundes per dieną? Junkitės prie manęs ir mano komandos. minepi.com/pajarolt Į invitation code laukelį suveskite pajarolt Tai virtualūs pinigai,kitąmet jau išeisiantys į rinką. Paskubėkite kol dar turime galimybę jungtis prie pasaulinio projekto. Jau tuoj bus pasijungę 10 milijonų žmonių iš viso pasaulio. Išsamesnė info prisijungus. Laukiu jūsų savo komandoje. Sėkmės ir iki ;)
2020-12-06
+6
Atsakyti
PRO
Buvo NEREALUS zaidejas!
2020-12-06
-1
Atsakyti
Kllg
auksė viršilienė :)))
2020-12-06
+3
Atsakyti
Amzinas
super intervju. lauksim tesinio...
2020-12-06
-6
Atsakyti
Anonimas
Kokios ten duros pleso popierius restorane? Ryta visad lydejo tokios vat nesamones kur gali nors ir sektis komandai bet pyst ims kokie pasaliniai debilai ir apsiks reikala labiau.
2020-12-06
-6
Atsakyti
djgaffer
Su Eidsonu turbūt buvo geriausi visų laikų ryto legionieriai.Smagu,kad neužmiršo Lietuvos,net nemažai vietų atsimena.Tik gaila,kad Vainauskas jr.taip viską sušiko.Grynas dviveidis,ėdęs ne tik savo,bet ir kitų gyvenimus.Ir jau niekas jam nepadės,tas dviveidiškumas jau įsišaknijęs jame.Dėl jo rytas neteko puikaus žaidėjo ir žmogaus.Na,sėkmės House\'ui,gal dar aplankys kada mūsų šalį vėl.
2020-12-06
+7
Atsakyti
cipsas
labai butu idomu kaip butu viskas klostesi jei butu vis delto i Z atejes :)
2020-12-06
+6
Atsakyti
VinCarter15
megstamiausias Ryto zaidejas ever, pagarba jam! labai idomus ir atviras interviu, malonu skaityt aciu aciu
2020-12-06
-6
Atsakyti
Monte Cristo
oho cia tai naujiena apie djuroviciu! nezinojau kad po tokio konflikto su remejo zmona buvo atleistas cia naujas faktas. Aplamai 2000-2009metu rytas buvo nuostabus puiki vadyba ir neblogi treneriai (djurovic,spahija,kurtis,trifunovic,sireikia,mahovic cia tas kuris laimejo Uleb Taure) buvo nuostabus auksiniai ryto laikai. dar buvo gera selekcija zaideju kurie cia zaide (House,Mujezinovic,Nesby,Rush,Eidson,Price,J.P Batista ir dar daug puikiu legioneriu) cia buvo Lietuvos Ryto aukso amzius. Dabar jau 10metu tiesianti agonija.. be jokiu perspektyvu ir trofeju.
2020-12-06
+11
Atsakyti
Laikai
Laikai buvo...rytas barsa nugaledavo net, o dabar su Neveziais kapojasi.
2020-12-06
+6
Atsakyti
joo
vienas geriausiu interviu, pilni atsakymai. super.
2020-12-06
+7
Atsakyti
jo buvau 10-11kl geri laikai buvo, labai isgyvenau kai House gavo trauma, kita sezona sgrizes toks jau nebuvo.
2020-12-06
-5
Atsakyti
qwerty
Super straipsnis, Ačiū. Matosi geras jis žmogus
2020-12-06
+10
Atsakyti
Realus
manau geriausias legionierius, zaides lryte.
2020-12-06
+11
Atsakyti
Ačiū
Ačiū, tikrai. Labai įdomi asmenybė ir puikūs, nuoširdūs atsakymai iš pašnekovo pusės.
2020-12-06
+8
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.