Nuotr.: „BasketNews.lt“ iliustracija
Nuotr. „BasketNews.lt“ iliustracija

Po puikaus sezono Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipoje, 2018-ųjų vasarą mokyklą baigęs aštuoniolikmetis Ignas Sargiūnas pirmą kartą savo gyvenime turėjo rimtą dilemą – tęsti tobulėjimą Lietuvoje bei galbūt išbandyti jėgas Lietuvos krepšinio lygoje, ar išvykti į JAV ir augti tarp geriausių JAV koledžų krepšininkų?

Ignas Sargiūnas

Ignas  Sargiūnas
Ignas  Sargiūnas
MIN: 23.47
PTS: 9.52 (47.14%)
REB: 2.62
AS: 2.14
ST: 1
BS: 0.1
TO: 1.52
GM: 21

Po 15,4 taško Nacionalinėje krepšinio lygoje rinkęs 193 cm ūgio atakų organizatorius nusprendė keltis už Atlanto ir pasirinko NCAA pirmenybėse rungtyniaujantį pajėgų Džordžijos valstijos universitetą, tačiau nė nenumanė, koks sunkus ir komplikuotas kelias jo laukia išplaukus į plačiuosius vandenis.

Sargiūnas, vilkėdamas Džordžijos „Bulldogs“ universiteto ekipos marškinėlius, aukščiausiame NCAA divizione sužaidė 20 oficialių mačų, per kuriuos vidutiniškai rungtyniavo vos po 5,8 minutės, rinko po 1,8 taško ir po pirmųjų studijų metų jaunuolio karjerą vėl supurtė permainos – neįsitvirtinęs gynėjas 2019-ųjų kovą nusprendė palikti Džordžiją bei persikelti į Kolorado universitetą.

Toks nestandartinis sprendimas reiškė, jog Sargiūnui savo kailiu teks patirti „raudonųjų marškinėlių taisyklę“, praleisti visą 2019-2020 m. sezoną ir pasitenkinti žaidimu treniruotėse.

2020-ųjų rudenį krepšinio pasaulį pasiekė dar viena netikėta žinia, pusantrų metų be oficialių rungtynių praleidęs Sargiūnas paliko Kolorado universitetą jame taip ir nedebiutavęs, o JAV žurnalistai paskleidė gandus, kad psichologiškai sugniuždytas lietuvis svarsto baigti krepšininko karjerą būdamas vos 21-erių.

„Kai nežaidi rungtynėse ir tik treniruojiesi, atrodo, kad nuolat ruošiesi egzaminui, bet jo niekada nelaikai, – su mokslais sėdėjimą ant suolo palygino gynėjas. – Būtent rungtynės yra tas periodas, kada savo patirtį užsidirbi. Nepasakyčiau, kad mano laikas Amerikoje buvo stagnacija, bet žaidybinės patirties šis periodas tikrai nepridėjo.“

Šį sezoną metamos baudos

74%
13,7
Pataiko: 13,7
Taiklumas: 74,1%
Vieta lygoje: 6
Geriausias pasiekimas: 23
Blogiausias pasiekimas: 5
Daugiausia pataiko: Marquis Wright

Vis dėlto gandai liko gandais, o juos paneigęs Sargiūnas šių metų sausį sugrįžo į didįjį krepšinį ir tapo profesionalu. Tobulėdamas Amerikoje, gynėjas tuo pačiu turėjo kontraktą su jį nuo paauglystės auginusiu „Žalgiriu“ ir sugrįžus į Lietuvą, LKL čempionai Ignui davė žalią šviesą darbuotis „Žalgirio“ treniruočių bazėje, o jam sustiprėjus paskolino Prienų „CBet“ ekipai.

Po beveik dvejų metų pertraukos pirmą kartą oficialių rungtynių atmosferą pajutęs Sargiūnas atrodė lyg savo paties šešėlis ir per pirmuosius du mačus Prienuose iš viso surinko 1 tašką, o naudingumo balų grafoje degė skaičius: „-10“.

Po ilgo laiko rungtynių skonį pirmą kartą pajutusiam perspektyviam įžaidėjui prireikė laiko įsivažiuoti, tačiau sezono pabaigoje Sargiūnas parodė savo potencialą, kurio Lietuva nematė nuo 2018-ųjų, kuomet kaunietis nusprendė palikti gimtinę.

Per paskutines 8 LKL rungtynes Sargiūnas vidutiniškai rinko po 12,8 taško, o ketvirtfinalio seriją atidarė karjeros rungtynėmis ir Utenos „Juventus“ ekipai atseikėjo 27 taškus.

„Atėjau čia nežaidęs dvejus metus ir laikas Prienuose man sugrąžino pasitikėjimą savimi bei parodė, jog galiu žaisti, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo Sargiūnas. – Supratau, kad reikia tikėti savimi ir sunkiai dirbti, žaidimas čia man suteikė papildomos motyvacijos bei noro tobulėti kasdien.“

Nepaisant duotos kovos, Prienų ekipa pasirodymą 2020-2021 metų LKL sezone baigė pralaimėję ketvirtfinalio seriją sausai – 0-2, o daugelio nurašytas, tačiau puikiai atsitiesęs Sargiūnas, ko gero, privertė susimastyti „Žalgirio“ vadovybę: galbūt pratęsti šią vasarą pasibaigsiančią sutartį ir duoti jaunuoliui dar vieną šansą?

Pasak Sargiūno, „Žalgiris“ kol kas tik stebi perspektyvų gynėją iš tolo ir su juo nesusisiekė. Kaunietis nežino, kuria kryptimi pasisuks jo karjera, tačiau neabejoja – „Žalgiris“ yra jo tikslas ir svajonė.

„Faktas, kad norėčiau į „Žalgirį“. „Žalgiris“ yra Kauno komanda, aš pats esu kaunietis, praleidęs čia beveik visą savo gyvenimą. Bet kuriuo atveju, per bet kuriuos kelius „Žalgiris“ yra mano tikslas ne tik man, bet ir kiekvienam kauniečiui, augusiam šioje sistemoje. Būtų nuostabus jausmas atstovauti šiam miestui ir šaliai“, – viltingai kalbėjo krepšininkas.

Tinklalapiui „Basketnews.lt“ Sargiūnas papasakojo apie pirmąjį, kaip profesionalo, sezoną, sugrįžimą į Lietuvą, renesansą po sunkumų Amerikoje, laiką be žaidybinės patirties, sugrįžusį pasitikėjimą, prisitaikymą prie europietiško krepšinio, Prienų ekipos sezoną bei karjeros tikslus.

– Tai buvo jūsų pirmasis, kaip profesionalo, sezonas. Kaip jį vertinate?
– Ganėtinai gerai. Smagu, jog grįžus iš Amerikos iškart pavyko surasti komandą ir įsivažiuoti. Aišku, ta pradžia buvo tokia banguota, bet bendrai paėmus, visą sezoną vertinu teigiamai. Manau, kad man pavyko sugrįžti į konkurencingą krepšinį po sunkių metų Amerikoje.

– Kiek sėkminga buvo adaptacija prie vyriško krepšinio?
– Tarp vyrų ir studentų krepšinio skirtumų yra labai daug bei jie yra dideli. Labiausiai maišė žaidybinės patirties trūkumas paskutinius dvejus metus. Sunku iš viso nežaidus iškart dėti žingsnį į vyrų krepšinį. Užtruko laiko persikelti į europietišką krepšinį, reikėjo priprasti prie gynybinių schemų, specifinės taktikos, situacijų skaitymo. 

– Per paskutines 8 rungtynes rinkote po beveik 13 taškų, o ketvirtfinalyje prieš Utenos „Juventus“ sužaidėte karjeros mačą, įmesdamas 27 taškus. Ar galima sakyti, kad tik sezono pabaigoje pamatėme jūsų geriausią versiją?
– Tikrai taip. Sezono gale prieš „Juventus“ turėjau porą gerų rungtynių, tuo pačiu sugrįžo pasitikėjimas savimi, atkrintamųjų atmosfera taip pat duoda savo ir vis tiek labiau stengiesi. Sezono pradžia nieko gero nežadėjo, buvo sunku įsivažiuoti, tačiau ilgainiui pramušiau ledus, pradėjau rodyti rezultatus, tada vėl įkritau į duobę, vėl išlipau... Ir taip visus metus. Prieš pat pirmenybių pabaigą vėl įgijau puikią formą ir tie pirmieji metai labiausiai išsiskyrė stabilumo nebuvimu, tačiau tai yra visiškai normalu, nes ilgą laiką neturėjau varžybų patirties.

– Metai, praleisti Amerikoje, buvo sunkūs žaidimo prasme. Gavote mažai laiko pasireikšti, vėliau praleidote sezoną dėl „raudonųjų marškinėlių“ taisyklės. Ar prieš grįžtant į Lietuvą buvo sunku psichologiškai dėl visų patirtų nesėkmių JAV?
– Taip. Manau, kad kai išvažiuoji mokytis į universitetą, vis tiek nori žaisti krepšinį, bet pirmaisiais metais Džordžijos universitete buvo sunku įsitvirtinti. Komanda turėjo daug gerų žaidėjų, žaidė pajėgioje konferencijoje ir turėjo aukšto lygio trenerius, kurių pasitikėjimo aš užsitarnauti nesugebėjau. Nusprendžiau persikelti į Kolorado universitetą ir ten man viskas labai patiko: aplinka, treneriai, studentų miestelis, bet neatlaikiau psichologiškai, buvo sunku ir dar neprasidėjus sezonui priėmiau sprendimą grįžti namo. Aišku, buvo ir kitų faktorių, tačiau tikrai nesigailiu, ką padariau.

– Jūsų nuomone, kiek ta stagnacija Amerikoje gali turėti įtakos tolimesnei karjerai?
– Būna, kad portalai rašo, jog tiek ir tiek laiko praleidau be krepšinio. Iš tikrųjų nėra taip. Kai nežaidi, treniruojiesi daugiau nei bet kas kitas ir to darbo įdedi labai daug tiek treniruodamasis vienas, tiek su komanda. Taip pat nuolat eidavau į sporto salę ir dirbdavau ant tam tikrų kūno dalių. Nėra tokios stagnacijos, kad ir kaip tas mano nežaidimas Amerikoje skambėjo, ar atrodė. Labiausiai šiuo metu man trūksta žaidybinės patirties, nes kai nežaidi rungtynėse ir tik treniruojiesi, atrodo, kad nuolat ruošiesi egzaminui, bet jo niekada nelaikai. Būtent rungtynės yra tas periodas, kada savo patirtį užsidirbi. Nepasakyčiau, kad mano laikas Amerikoje buvo stagnacija, bet žaidybinės patirties šis periodas tikrai nepridėjo.

– Ką jums davė laikas, praleistas Amerikoje?
– Išmokė daug dalykų krepšinyje. Supratau, kad nėra vieno konkretaus būdo žaisti krepšinį, jų daug. Išmokau daug specifinių žaidimo elementų, kuriuos gali gauti tik JAV, kaip įvairūs nestandartiniai judesiai, driblingo elementai. Taip pat užaugau kaip žmogus. Vis tiek į JAV išvažiavau tik baigęs mokyklą ir tie pustrečių metų už Atlanto mane išmokė savarankiškumo, parodė, kas yra studentiškas gyvenimas. Tuo pačiu pamačiau pačią Ameriką ir supratau, kaip ten viskas vyksta.

– Grįžęs į Lietuvą nepasimetėte ir radote savo vietą. Kaip pavyko nepalūžti ir atsitiesti?
– Grįžau namo ir pradėjau treniruotis su „Žalgirio“ dublerių fizinio parengimo treneriu Domantu Tautkumi. Iš pradžių norėjau prasitestuoti, kaip atrodau, kokia mano forma ir vėliau pamačiau, kad tikrai galiu žaisti. Tuomet prisijungiau prie Prienų „CBet“ ir abejoms pusėms tai buvo naudinga – jiems reikėjo žaidėjo, o man patirties. Atsakant į klausimą, po tų dviejų metų Amerikoje buvo sunku, tačiau drąsa nedingo ir žinojau, kad pats, kaip žaidėjas, niekur neprapuoliau bei visą laiką tobulėjau. Trūko tik žaidybinės patirties.

– Amerikoje turėjote mįslingų problemų dėl traumos, skaudėjo kojas, tačiau gydytojai nieko nerado. Kaip jaučiatės dabar?
– Jaučiuosi gerai, sezono metu nebuvo jokių skausmų ir viskas yra savose vėžėse.

– Apskritai, ką jums davė laikas, praleistas Prienų „CBet“? Ko išmokote?
– Davė labai daug. Atėjau čia nežaidęs dvejus metus ir laikas Prienuose man sugrąžino pasitikėjimą savimi bei parodė, jog galiu žaisti. Supratau, kad reikia tikėti savimi ir sunkiai dirbti, žaidimas čia man suteikė papildomos motyvacijos bei noro tobulėti kasdien. Grįžęs čia, prisiminiau skirtumus tarp europietiško ir amerikietiško krepšinio bei savo kailiu pajutau, kiek legionieriams trunka transformacija, kol jie pripranta prie Europos krepšinio. 

– Kas kėlė didžiausių iššūkių bandant sugrįžti prie europietiško krepšinio?
– Kalbant apie europietišką krepšinį, čia dažnai prieš rungtynes keičiame gynybos sistemas, žaidžiame kitokiais deriniais. Kiekviename mače prisitaikome prie varžovų ir bandome išnaudoti jų silpnąsias puses. Čia visuomet reikia prisitaikyti, būti dabartyje ir mąstyti, kaip viskas turi būti. Tuo metu Amerikoje mes turėjome vieną sistemą, ties kuria visus metus dirbdavome, ją šlifuodavome ir visuomet žinodavome, kas ir kaip turi būti. Keisti pernelyg nieko nereikėdavo. Apibendrinant, skiriasi sudėtingumas, mąstymo greičiai, taktiniai manevrai.

– Kokį žaidimo komponentą jums reikėtų patobulinti labiausiai?
– Žaidimo skaitymą. Reikia pagerinti supratimą, kada nusimesti kamuolį, o kada pačiam atakuoti. Šitas dalykas yra labai svarbus, nes jis atskiria elitinius žaidėjus nuo gerų. Taip pat noriu dirbti ties savo judesiais, kad galėčiau laisvai judėti aikštelėje ir pats susikurti metimus.

– Su „CBet“ reguliariajame sezone užėmėte penktąją vietą, o ketvirtfinalyje tik po atkaklios kovos nusileidote Utenos „Juventus“. Kaip vertinate komandos rezultatus?
– Labai džiaugiuosi, kad reguliariajame sezone likome penkti. Aišku, ketvirtfinalyje prieš „Juventus“ norėjosi dar labiau pasispardyti, bet gavosi 0-2. Pažiūrėjus į faktą, kad didžioji mūsų komandos dalis yra krepšinio pirmakursiai, t.y. – pirmuosius metus LKL žaidžiantys krepšininkai, penkta vieta ir garbingai sukovotas ketvirtfinalis yra puikus rezultatas. Turėjome 4 daugiau patirties turinčius žaidėjus – Manu Lecomte, Mindaugą Sušinską, Dominyką Domarką ir Egidijų Dimšą. Visi kiti, tarp jų ir aš, jauni, tačiau patriukšmavome tikrai neblogai.

– Kaip manote, ar su „Juventus“ galėjote turėti atkaklesnę seriją?
– Aišku galėjome. Aš visuomet tikėjau, kad mes galime laimėti, kitaip nebūtų įdomu žaisti, jeigu ateini į rungtynes jau pralaimėjęs. Aš manau, kad turėjome šansų, tiesiog jų neišnaudojome, bet visuomet tikėjau savo komanda.

– Prieš dvi savaites paaiškėjo, jog komandoje vėluoja algos ir tai pažymėjote protestu aikštelėje. Kokios nuotaikos vyravo paskutiniais sezono mėnesiais?
– Iš tikrųjų, mes žaidėme ir treniravomės taip, kaip visada. Nieko nepakeitėme, nebuvo jokių trikdžių, suiručių – viskas buvo gerai. Išlikome, kaip komanda ir tiesiog vieneriose rungtynėse davėme signalą, jog laikas imtis sprendimų, bet jokių pykčių viduje nebuvo.

– Vasarą baigiasi jūsų kontraktas su Kauno „Žalgiriu“, ar teko dėl ateities kalbėtis su klubo vadovybe?
– Ne. Po sezono dar su niekuo nekalbėjau, su „Žalgiriu“ irgi neteko bendrauti, kol kas negavau jokio grįžtamojo ryšio apie savo pasirodymą šiame sezone.

– Kaip manote, ar turite šansų kitą sezoną apsivilkti „Žalgirio“ marškinėlius?
– Nesinori spėlioti. Neturiu žalio supratimo ar idėjos, ką darysiu kitą sezoną, su niekuo dar nekalbėjau, bet faktas, kad norėčiau į „Žalgirį“. „Žalgiris“ yra Kauno komanda, aš pats esu kaunietis, praleidęs čia beveik visą savo gyvenimą. Bet kuriuo atveju, per bet kuriuos kelius „Žalgiris“ yra mano tikslas ne tik man, bet ir kiekvienam kauniečiui, augusiam šioje sistemoje. Būtų nuostabus jausmas atstovauti šiam miestui ir šaliai.

– Kokie yra jūsų tikslai?
– Tobulėti ir tapti kiek įmanoma geresniu krepšininku bei vėliau tiesiog mėgautis krepšiniu iki tol, kol galėsiu juo mėgautis. Ir aišku, sunkiai dirbant, šlifuojant dalykus, noriu bei galiu pasiekti Eurolygos lygį. Tokie yra mano tikslai, tačiau svarbiausiu išlieka mėgautis krepšiniu.

Komentarai:
A.
Kažkas neveikia, jei Žalgiris pasirašo sutartį ir jos ne pratęsia su jaunu zaideju. Primena pinigų švaistymą. Gal jiems reikia psichologo, motyvatoriaus. Juk vien žaisti negana. Yra apie ką pamąstyti pirmai Lt komandai, o ir kitoms.
2021-05-23
-1
Atsakyti
Ne
Tikrai netraukia aukštesnio lygio nei LKL vidutiniokai, nebus iš jo gero krepšininko, neturi tam duomenų ir talento.
2021-05-23
-3
Atsakyti
Wvinis
vietoj Jokubaicio butu puiku su ilgalaike
2021-05-23
+7
Atsakyti
Antanas
pabuvo statuose ka.le ir tiek
2021-05-23
+4
Atsakyti
jei iseina jokubaitis, i jo vieta sargiunas atrodo visai neblogai
2021-05-23
-1
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.