Nuotr.: BNS | BasketNews.lt iliustracija/E.Alšauskas
Nuotr. BNS | BasketNews.lt iliustracija/E.Alšauskas

Viena svarbiausių Lietuvos krepšinio asmenybių Vladas Garastas šiandien švenčia neeilinę dieną – 90-ies metų jubiliejų.

Legendinis šalies treneris gimė 1932 metais vasario 2 dieną, tačiau oficialiai asmens dokumentuose nurodyta gimimo data – vasario 8 d., kadangi tądien jis buvo pakrikštytas.

Pats Garastas gimtadienį švenčia būtent vasario 8 dieną, nors sveikinimų sulaukia abi dienas.

Garasto treniruojamas Kauno „Žalgiris“ devintajame dešimtmetyje skynė Lietuvai itin svarbias pergales prieš Maskvos CSKA. Sovietų Sąjungos čempionatas buvo laimėtas tris sykius iš eilės (1985-1987 m.). Tarp šių metų buvo iškovota ir Tarpkontinentinė Williamo Joneso taurė.

Į biržietį Garastą akys nukrypo ir Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe. Su juo lietuviai laimėjo 1992 ir 1996 metų olimpinių žaidynių bronzą bei 1995 metų Europos čempionato sidabrą.

Pačiam Garastui labiausiai įstrigo 1996 metais gautas bronzinis apdovanojimas Atlantos olimpinėse žaidynėse, mat olimpiadose treneriai įprastai medalių neatsiima.

Po trenerio karjeros pabaigos Garastas 2003 metais tapo LKF prezidentu ir šias pareigas užėmė dvi kadencijas bei itin prisidėjo prie to, jog Lietuvoje būtų surengtas Europos čempionatas. Pats Garastas tai vadina svarbiausiu savo nuveiktu darbu.

Po Europos čempionato Lietuvoje Garastas nuo LKF prezidento pareigų atsitraukė, bet liko LKF garbės prezidentu bei prie federacijos veiklos prisideda iki šiol.

BasketNews interviu su 90-metį švenčiančiu Garastu – apie dabartinį gyvenimo etapą, šių laikų krepšinį ir nemėgstamas dabartinių trenerių savybes, svarbiausius nuveiktus darbus ir nenutrūkstamą meilę krepšiniui.

– Treneri, ar mėgstate savo gimtadienius?
– Ypač šito nemėgstu.

– Kodėl?
– Velnias, labai daug metų. Malonu būtų kokia 50 metų, ot būtų gerai. Aišku, buvo anksčiau.

– Kokį geriausią savo gimtadienį prisimenate?
– Ypatingai gimtadienių neakcentuodavau. 50-metį „Žalgiryje“ paminėjome, jau buvau klubo treneriu. Vadovai susirinko prie stalo, pakalbėjome ir tuo viskas baigėsi. Nebuvo laiko, kada švęsti, buvo darbo, krūvio. 60-metį švenčiau dirbdamas Čekoslovakijoje. Nuvažiavome į kalnus, vadovai pasveikino, pakalbėjome. 70-ies metų proga sveikino Kauno rotušėje, o 80-ies metų irgi vyko labai paprastai. Nelabai mėgstu iškilmių.

– Nemėgstate, bet tenka dalyvauti.
– Na, tenka, žinote, sveikina. Aišku, ir aš kitus sveikinu, tokia tradicija. Atsimenu, kai jaunas buvau, gyvenau Biržuose, tai gimimo dienos proga nesveikindavo, sveikindavo tik su vardo diena. Niekas labai nežino, kada tu gimęs, kas čia gali žinoti, kiek gali atsiminti tų datų? O vardo diena visada būdavo ant kalendoriaus parašyta. Gal net geriau taip.

– Jūs pats švenčiate gimtadienį pagal paso datą, vasario 8 dieną, bet ar būna, kad sulaukiate sveikinimų ir vasario 2 dieną, tikrąją gimimo dieną?
– Yra, yra. Taip gavosi, ne man vienam taip nutiko. Gimiau tokią dieną, bet anksčiau užrašydavo tą dieną, kai pakrikštydavo. Gimiau vasario 2 dieną Joniškėlyje, ten gyveno tėvai, nežinau, ką jie ten veikė. Vasario 8 dieną parvažiavo į Linkuvą ir pakrikštijo. Dėl to oficiali gimimo diena yra vasario 8 d. Kiti, kurie žino, pasveikina anksčiau, vasario 2 d. Gavosi toks kvailas dalykas.

Žinau, kad vasario 8 dieną Lietuvos krepšinio federacija nori pasveikinti, jie laikosi tos datos. Labiau viską iškelia ne gimimo data, o skaičius, 90. Pavyzdžiui, Valdui Adamkui yra 95-eri metai. Mano metų buvo du tokie žmonės: Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis, taip pat gimę 1932 metais. Gera kompanija. Landsbergiui spalio mėnesį sueis. Daugiau nežinau, kas mano metų gimimo.

– Beveik visą gyvenimą gyvenate krepšiniu. Ar kažkas iš šeimos atžalų dar patraukė link krepšinio?
– Sūnus baigė Kūno kultūros institutą (dabar – LSU (aut. past.), duktė baigusi jį ir dar du anūkai. Ir aš pats. Penki iš šeimos baigė šią mokslo ir sporto įstaigą. Anūkas Rokas treniruoja futbolo komandą Kauno „Žalgirį“, ateinu vasarą pažiūrėti rungtynes. Kitas anūkas, baigęs šį universitetą, užsiima kita specialybe.

Sūnus kurį laiką treniravo „Žalgirio“ vaikinus, buvo pasiekęs rezultatų, bet po nepriklausomybės atgavimo nukrypo į verslą. Aš vienas ir dabar trenerio vaidmenyje dar yra anūkas.

– O proanūkių turite?
– Turiu keturias proanūkes. Nemažai. Visos čiuožia, čiuožėjų trūksta (šypsosi). Bet čia tik pradžia, 7-8 metų amžiaus. Manau, kad mada yra pradėti nuo pat mažens kažką sportuoti. Savo laiku Rytų Vokietijoje buvo tokia tvarka, kad iš pradžių visi, kurie nori sportuoti, turi praeiti bendrojo lavinimo grupes, kad būtų galima išsiaiškinti tinkamumą tam tikrai sporto šakai. Jis gal nori tuo būti, bet netinka. Praeityje buvo toks ėjikas Antanas Mikėnas, jis sidabro medalį laimėjo olimpinėse žaidynėse. Kuo tik jis nebuvo, kol atrado, kad gali būti ėjiku. Yra žmonių, kurie nori būti būtent tuo, bet niekas nesigauna. O gal jis tiktų būti irkluotoju ar kažkuo kitu? Jei nori tapti profesionaliu sportininku, turi pataikyti į dešimtuką, nešvaistyti veltui laiko.

– Kaip galvojate, dabar tiktų tokia praktika?
– Taip ir turėtų būti. Taip neprarastume žmonių ir tam asmeniui būtų gerai neprarasti laiko. Kaip aš mėgdavau sakyti, ne visi gali būti krepšininkai, ne visi gali būti pianistai ar smuikininkai. Tam reikalui reikia turėti kažkokį talentą.

– Kaip dabar atrodo Vlado Garasto dienos, ką mėgstate veikti?
– Amžius vis tiek yra neblogas. Kiekvieną dieną eidavau pasivaikščioti ir po to tris kartus per savaitę plaukioti į baseiną. Bet dabar nebeinu dėl COVID-19. Kažkaip saugausi, gydytoja pasakė, kad saugočiausi. Jauni vyrai papuola, kaip Tomas Pačėsas, paėmė ir labai sunkiai susirgo. Jaunas vyras. Nelabai norėčiau ten kankintis. Sako, jog saugokis ir dievas padės. Keikiu tą ligą, velnias baisiai sujaukė mano gyvenimą. Taip aktyviai judėjau, taip gerai buvo... Gerai būdavo, tikrai.

Nuo visko izoliavomės. Net nuo savo vaikų ir anūkų, kėlė paniką, kaip reikia elgtis. Matote, kas dedasi su vakcinomis ir viskuo. Niekas nieko labai gero negali pasakyti, dar nėra viskas žinoma. Nekas.

Esu LKF konsultantas, paklausia, paaiškinu. Ir dabar yra numatyta, kad per krepšinio šimtmetį per mėnesį porą kartų kažkur nuvažiuosiu, pavyzdžiui, dabar yra numatyta nuvažiuoti į Raseinius. Kalbėsiu apie krepšinį, jo atsiradimą, kaip vystėsi ir t.t. Užsiiminėsiu krepšinio propaganda (šypsosi). Esu daug jau apvažinėjęs, nėra lengva sudominti, ne visiems yra įdomu. Reikia stengtis pateikti taip, kad bent pasiklausytų.

– „Wikipedia“ nurodyta, kad aštuonerius metus žaidėte Kauno „Žalgiryje“. Ar tai tiesa?
– Netiesa, tiek nežaidžiau, žaidžiau porą metų. Nežinau, iš kur sugalvojo. Porą metų žaidžiau, 1955-1956 metais, jau kai buvau 3-4 kursuose, treneris buvo Stepas Butautas. Jau trečiam kurse treniravau Kauno jaunius, vyko tada Lietuvos čempionatas. Man instituto salėje atvedė apie 20 vaikinų ir turėjau išsirinkti 10 ir važiuoti į rungtynes. Nusivežiau, turbūt, kitus, ne tuos, kuriuos reikėjo. Pirmieji mano praktiniai užsiėmimai treniruojant buvo trečiajame kurse. Ketvirtame kurse treniravau kitus jaunius, man paliko 6 kamuolius, tai pasiimdavau į sietką ir nešdavau per visą Laisvės alėją.

– Prisimenate, koks buvote krepšininkas?
– Žinote, neprisimenu. Kažkaip išblėso. Neilgai juo buvau, vėliau išvažiavau į Biržus, nors galėjau dirbti ir Kaune, ir Vilniuje, ir į Klaipėdą kvietė. Mama buvo mirusi, buvo du vaikai ir išvažiavau padėti tėčiui į Biržus.

– Kada pastarąjį kartą mėtėte į krepšinį?
– Prieš kokius 3 metus buvo degalinėje konkursas ir reikėjo mesti į krepšį nuo baudų metimų linijos. Aš visada mėgdavau pamėtyti ir kai treniravau. Treneris yra pavyzdys, jis turi teisingai parodyti visus technikos elementus. Jeigu bijai kamuolio, negali tuo būti. Šio principo laikiausi visą laiką. Esu parašęs knygą, kaip metimus demonstruoja Sabonis, Kurtinaitis, Marčiulionis ir Chomičius. Krepšinyje numeris vienas yra metimas į krepšį. Turi žinoti, kodėl įmetei, ir kodėl neįmetei. Jis pasako, kad man nekrito. Palauk, kodėl nekrito? Buvai nevalgęs, ar kas?

Turi žinoti, kad metei ir trajektorija bloga ar ranka neišsitiesė, yra judesių struktūra, su kuria pataikymo procentas yra žymiai didesnis. Kodėl kitą kartą pakris? Yra metimas ramioje aplinkoje, pasyviai dengiant. Kai atvažiavau į „Žalgirį“, buvau paruošęs stovus iš faneros. Išpjauta žmogaus forma su iškelta ranka. Atsivarai kamuolį ir per manekeną meti. Turi būti metimų įvairumas. Mesdavo per rankas ir pataikydavo iš 10 metimų 4-5, o laisvi – 8-9.

Ypač svarbus metimas į krepšį tada, kai tavo pulsas yra 180. Pažiūrėkite dabar į „Žalgirį“ – jis visada lūžta ketvirtajame kėlinyje. Gali pasiruošti, kad ketvirtajame kėlinyje bus fiasko. Reiškia, kažkas negerai su treniruotėmis. Svarbiausia dirbti tiek, kad rungtynėse galėtum, o kitas nebegalėtų.

– Ar tais laikais, kai žaidėte „Žalgiryje“, krepšininkai gerai pragyvendavo?
– Prasta situacija buvo, nieko gero nebuvo. Kai pradėjau dirbti „Žalgiryje“, gaudavau pinigus iš gamyklų. Gaudavau iš „Šilko“ gamyklos 170 rublių per mėnesį. Ir būdavo talonas 3,5 rublio per dieną maitinimui. Žmonės gamyklose uždirbdavo po 200 rublių ir daugiau. O mes treniruodavomės daug, dukart per dieną. Krepšininkai daug neuždirbdavo.

Kai pradėjome žaisti Europos taurėje, mūsų atlyginimas siekė apie 200 rublių. Nuvažiavome į Ispaniją ir žurnale „Gigantes“ pamatėme, kad Madrido „Real“ krepšininkai per mėnesį uždirba 30-35 tūkst. dolerių. Ir aplošėme juos gaudami 200 rublių per mėnesį (juokiasi). Būdavo, kad išvažiuodavome į užsienį, bandydavo kažką nupirkti ir parvežti.

– Kokią vietą krepšinis jūsų gyvenime užima dabar?
– Dominuoja, toliau juo domiuosi. Bet savotiškai man krepšinis yra supilkėjęs. Žmonės daug kuo skundžiasi, nusivylę. Sako, anksčiau, kai būdavote jūs... Suprantu, anksčiau buvo ir vanduo šlapesnis, ir žolė žalesnė. Dabar toks krepšinio nuopolis atėjo ir Lietuvos rinktinei, ir „Žalgiriui“. Turiu tokią teoriją, kad kuo daugiau mūsų klubinėse komandose žaidžia legionierių, ir ypač pagrindinėje, tuo mūsų rinktinė bus silpnesnė. Jie atima laiką iš to mūsų žaidėjo, kuris turėtų daugiau žaisti tarptautinių rungtynių, ugdyti patirtį ir kelti meistriškumą, nes treneriui su ta komanda reikia laimėti.

Kai buvau LKF prezidentu, bandžiau įvesti taisyklę, kad klube nebūtų daugiau trijų legionierių. Buvo baisi kritika, kalbama apie tai, kad randamės ES. Visur taip yra, daug privažiuoja. Su rinktine važiuodavome žaisti į JAV. Ten NCAA divizionuose yra 900 komandų, 15 tūkst. vidurinių mokyklų komandų. Įsivaizduojate, kiek krepšininkų? Palyginkite su Lietuvėle. Regionų lyga kažkokia ... Nacionalinė su penkiolika komandų... Esame vargšai. O labai gerai stovėjome.

– Kaip pats domitės krepšiniu?
– Internete paskaitau, pasižiūriu rungtynes, labai daug rodo. Per gerklę lenda krepšinis, imk ir žiūrėk. Svarbiausia, kad visos komandos supanašėjo, nesimato naujų reiškinių. Vienas žaidėjas atsivaro kamuolį, aukštas krepšininkas pastato užtvarą, žaidžia du prieš du ir viskas iš naujo. Jau 1952 metais sporto institute žaidė du prieš du. Du prieš du yra senas dalykas kaip prostitucija. 1995 metais Messina treniravo Italijos rinktinę, buvome su jais Atėnuose Europos čempionate. Jis yra pasakęs, kad užtenka dviejų gerų krepšininkų, kurie žaistų du prieš du. Jis jau tada dirbo Italijos rinktinėje, nuo tada praėjo 27 metai, nežinau, kaip jo sveikata ir nervai leidžia dar dirbti.

– Kokias rungtynes dabar stebite, kurias komandos sekate?
– Daugiausiai „Žalgirį“. Stebiu daugiau rungtynių, yra komandų, kurios žaidžia kitose Europos lygose, taip pat LKL. Krepšinis yra labai rodomas per televiziją. Per savaitę peržiūriu 5-6 rungtynes.

– Ar žiūrite savo senas rungtynes, kuriose treniravote?
– Ne, visai nežiūriu, galite pagalvoti? Nežiūriu, nebenoriu. Vienas žmogus prašė, įdaviau jam 52 kasetes. Aišku, ten gera dokumentika, visokių rungtynių. Žiūrėdavau rungtynes, kai pats būdavau treneris, žiūrėdavau ir nagrinėdavau. Pažiūrėkite, dabar dvylika žaidėjų aptarnauja dar 12 žmonių. Anksčiau taip nebuvo. Buvo komanda, vyr. treneris, asistentas, masažuotojas ir viskas. O dabar vienoks, kitoks... Nelabai norėčiau, kad kažkas žiūrėtų už mane rungtynes ir vėliau duotų man pastabas. Noriu pats stebėti, analizuoti.

Dar keistas dalykas, kad treneris nesėdi su savo kolegomis asistentais. Pasitardavome, kaip žaisti, ką varžovai daro, vienas vieną pastebėdavo, kitas kitą. Visada turėdavome dialogą. O dabar treneris iškart op, rankos ant krūtinės ir vaikšto. Na palauk, kokį tų generolą vaidini? Sėdėk su kolegomis ir tarkis. O paskui ateina minutės pertraukėlė ir tuomet pasikalba. Kažkokia mada, kaip nešioti plėšytus džinsus. Treneris turi būti kartu su asistentais ir kalbėtis.

– Kuris jūsų širdžiai maloniausias laimėtas titulas ar medalis?
– Atrodo, kad visi verti. Taip, kaip tektų nupjauti rankos pirštą, kurį išsirinktum? Visi reikalingi. Aišku, vienas buvo stebuklingas – turbūt vienintelis treneris turiu olimpinių žaidynių medalį. 1996 metais nuvykome į Atlantos olimpiadą su 11 žmonių, ne 12. Mes laimėjome trečią vietą ir girdžiu žaidėjai mane šaukia: „Treneri, ateikite, ateikite.“ Atnešė 12 medalių, kaip ir visada, o mūsų buvo 11 žaidėjų. Aš užlipau ir man op ir medalis. Tai toks sakykime pats svarbiausias, kurių negauna treneriai. Bet kas per nesąmonė – olimpinėse žaidynėse treneriui neduoda medalio. Tokių kvailysčių žmonės prigalvoja. Tai ar treneris daro kažką?

– Kokie šių laikų treneriai jums labiausiai patinka?
– Man labai nepatinka, kad mūsų klubines komandas treniruoja užsienietis. Net atsimenu, kai buvau LKF prezidentu, buvo pareikšta, kad galbūt rinktinei reikėtų užsieniečio trenerio. Vyrai, sakau, per mano lavoną. Kaip taip gali būti? Lietuvą, krepšinio valstybę, treniruos kažkoks atvažiavęs? Kuo jis geresnis?

Galbūt treneriams trūksta veržimosi į priekį, kad būtų geri, kad siektų tikslo. Visi kažkur truputį pasiduoda. Pavyzdžiui, Dainius Adomaitis, kažkur pralaimėjo, tai jis viską meta ir išeina, nieko nebus. Tada toliau kažko ieško, o likimas toks ir gaunasi. Tave numetė nuo arklio, tu guli ant pilvo, turi atsiklaupti, atsistoti ir vėl užlipti ant arklio. Pasaulyje nėra vien laiminčių trenerių ar komandų. Laimi ir pralaimi, toks gyvenimas, reikia eiti į priekį. Kai kuriems to trūksta.

Reikėdavo paskirti trenerius aštuoniolikmečiams, šešiolikmečiams, penkiolikmečiams. Sakydavo, „Ai, nebūsiu, man vasarą reikia pailsėti...“ Palauk, numirsi ir pailsėsi. Taip bobutė man sakydavo. Reikia auginti charakterį. Trūksta trenerių, gal ateina nauja karta. Gal sunku iškart pasireikšti.

– Yra dabartinių žaidėjų, kurie labai patinka?
– Aukšto lygio žaidėjų per daug irgi nėra. Pirmas dalykas – reikia žinoti sistemą, kaip treniruojasi. Kiekvienas žaidėjas turi dirbti individualiai su savo žaidimo technika. Tam skirdavau labai daug dėmesio, sustatydavau į grupes, po to žaisdavo vienas prieš vieną. Dirbdavo vieni prieš treniruotes, kiti po jų papildomai. Ne iš dangaus tie laimėjimai atėjo, ne iš šventos dvasios. Kažką žaidėme dėl gero ir kryptingo treniravimosi.

– Ar bendraujate su buvusiais bendražygiais, auklėtiniais?
– Žinote, su niekuo nebendrauju. Nutrūkę ryšiai, nesiskambini ir po to nutrūksta. Praeina laiko ir kiekvienas turi savo gyvenimus. Neišlaikysi visų draugų. Kurie buvo draugai, anksčiau mirė, nebėra jų. Mano bendraamžių nebėra.

– Kaip manote, prie kurio krepšininko tobulėjimo labiausiai prisidėjote?
– Nesinori man laurų imtis, bet manau, kad savotiškai padariau drąsų žingsnį su Arvydu Saboniu. Aš Sabonį paėmiau į komandą tada, kai jam buvo 16,5 metų. Jo ūgis buvo 209 cm. Dabar pilna tokių. Ir aš jį drąsiai pastačiau į penketą. Žiūrėjau į ateitį, mačiau, kad gali tobulėti, buvo gimęs krepšiniui. Nuvažiavome žaisti turo į Maskvą, pralaimėjome trejas rungtynes, pas mane priėjo žaidėjai ir pareiškė priekaištus. Kam aš jį leidžiu į aikštę, kai išmoks, tegul eina. Sakau: „Kaip jis išmoks, jeigu nežais? Turi išmokti.“ Po metų jį jau paėmė į Sovietų Sąjungos rinktinę ir išsivežė į Kolumbiją. Manau, kažkoks mano indėlis buvo. Pažiūrėkite, Blaževičius pernai prasėdėjo ant suolo, Schilleris jo neleido. O kodėl? LKL galėjo leisti, bet neleido. Kodėl neleisti? Reikia leisti. Mėgdavau tokį žaidėją pastatyti į starto penketą, jiems dėl to būdavo lengviau.

– Esate LKF garbės prezidentas. Ką manote apie naujuosius LKF vadovus?
– Jie pradėjo neblogai, vis tiek turi patirtį. Gedvilas pats buvo treneris, yra pasiekęs neblogą rezultatą, turi idėjų. Balčiūnas taip pat yra kupinas idėjų. Pradėjo neblogai, matysime, kaip bus toliau. Svarbiausia, kad laimėtų rinktinė, ot kur yra bėda. Jeigu krepšinis nelaimės, gali daryti ką nori prie to stalo. Bet jie yra gerame kelyje.

– Kaip vertinate sprendimą pasamdyti Kazį Maksvytį?
– Maksvytis nelabai norėjo, jis gerai uždirba, bet jį prikalbino. Būti rinktinės ir klubo treneriu yra nelengva. Matysime, pradėjo neblogai. Trenerių kolektyvas yra neblogas. Kemzūra, Žibėnas, aš jį vertinu. Matosi, kad Žibėnas gali būti labai tvirtas treneris. Kai jis paėmė „Ryto“ komandą, ji pasikeitė. Nors prieš tai buvo treneris, kuris buvo daug kur dirbęs, o niekas nesigavo. O su Žibėnu viskas apsivertė į antrą pusę. Labai gerai, kad jis gyvena Lietuvoje, jis čia viską mato. Neblogas trenerių kolektyvas.

– Prisidėjote prie Biržų krepšininkų iškilimo, po to prie „Žalgirio“ pergalių, rinktinės medalių, vėliau ir LKF dirbote, jums vadovaujant Lietuvoje buvo surengtas Europos čempionatas. Prie ko dabar jums smagiausia būti prisidėjus?
– Dirbant svarbiausia, kad būtų kažkas padaryta. Tai yra 2011 metų Europos čempionatas. Įdomu, kada Europoje dar viena šalis surengs 24 valstybių čempionatą. Kiek arenų reikėjo pastatyti, kiek visko paruošti, kiek lėšų surinkti... Ir viskas buvo padaryta. Čia buvo padarytas didelis dalykas, kuris ir dabar Lietuvai duoda rezultatus, visur turime arenas, gali vykti įvairūs renginiai. Turime tiek arenų, kad atrodo, jog Lietuva velniška valstybė...

– Po 2011 nebesinorėjo tęsti prezidento pareigų?
– Baigėsi mano kadencija, LKF galima prezidento pareigas užimti dvi kadencijas paeiliui. Vėliau, po dar vienos kito žmogaus kadencijos, gali ateiti. Jau buvo amžius, užtenka. Turi kiti žmonės atidirbti.

Komentarai:
visiska teisybe senis kalba, nebus stiprios rinktines kai cia vien legionas losia.
2022-02-08
-2
Atsakyti
"Žalia - balta "
Didžiulė pagarba kaip žmogui , kaip treneriui... Patys pasiekti rezultatai kalba už save... Produktyvus darbas akivaizdus įrodymas viso to , ką šiandien turime iš praeities LT rinktinių ,, bei Žalgirio komandų rezultatų. Tas trenerio Vlado Garasto darbo pavyzdys turėtų būti gairės dabartiniam merdijanciam LT krepšiniui visom prasmėm... Laikas permainom iš. pagrindų , pabuskim , kelkimės iš dugno ! : ) Esam pasiilgę LT rinktinės skambių pergalių , medalių ... Zalgirio nepamename kaip tokio... koks yra dabar , gana ristis žemyn....Laikas keistis...✌
2022-02-08
+13
Atsakyti
Nu blemba,galima jo nemėgti,atrodo jau senas,bet kiek teisingų minčių išsakė.Ir apie trenerių asistentus,ir ypač apie jaunimą,kad neduodama žaisti jauniems talentams bei bijoma leisti juos į aikštelę.Apie charakterius išvis auksiniai žodžiai,nes šiuolaikinis jaunimas visai išpindėjęs ir viskas turi būti padaryta už juos.Žiauriai geras interviu,sveikinimai treneriui su garbingu bei gražiu jubiliejumi!🙂
2022-02-08
+18
Atsakyti
Jurgis
skamba kaip senas pirdyla, apie ka jis sneka, anksciau kamuoli viena ranka zmones tik varydavos, mesdavo kaip bobos, o dabar sako nera auksto meistriskumo zaideju 😁😁😁
2022-02-08
-37
Atsakyti
kjklk
Gerai išsilaikęs.
2022-02-08
+7
Atsakyti
2013
Buvęs Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės strategas ir šalies federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas yra pasipiktinęs Arvydo Sabonio ir Jono Kazlausko veiksmais. „Situacija keista. Visi atsistatydina, mėto komentarus įvairius. Nebesuprantu aš jau. Nebėra kovotojų - visi kažkokie silpni palikę. Kur kas nutinka ir tuoj pat purkštauja. Per gerai gyvena“, - teigia V.Garastas
2022-02-08
+2
Atsakyti
opapa
Legenda,kokia atmintis,koks protas,super,su gimtadienuu!👍
2022-02-08
+16
Atsakyti
Labai teisingai pakalbėjo. Pagarba.
2022-02-08
+8
Atsakyti
Humas
Ilgiausių metų ir ačiū už darbą! Vardan Tos!
2022-02-08
+19
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.