Ir net akimirka, kada žvaigždė iš tiesų gimsta, kiekvieno yra skirtingai suprantama. Vienam tai bus vienas įvykis, kitam – kitas.
Pavyzdžiui, manau, kad Šarūno Jasikevičiaus žvaigždė gimė 2000 metų Sidnėjaus olimpiados pusfinalyje, kai jis į amerikiečių krepšį įmetė 27 taškus ir sudrebino JAV krepšinio pamatus.
Šarui reikėjo dar trejų metų, kol laimėjo savo pirmus rimtus trofėjus (Eurolygos ir Europos čempiono titulus 2003 metais), tačiau būtent po Sidnėjaus apie jį imta kalbėti garsiai.
Arvydas Sabonis būdamas vos 18 metų pateko į SSRS rinktinę ir tapo pasaulio čempionu, tačiau jo žvaigždė gimė dar po metų, kai Europos čempionate būdamas 19 metų jis rinko po 17,7 taško ir privertė plačiai išsižioti krepšinio ekspertus.
Savo didžiausius titulus jis iškovojo dar po kelių metų (1985 metais tapo Europos, o 1988 metais – olimpiniu čempionu), tačiau garsiai apie save pranešė būtent 1983 metais.
Rizikuoju kaip reikiant užbėgti už akių, tačiau tai, ką pasaulio jaunimo čempionate pademonstravo Jonas Valančiūnas, manau, buvo žvaigždės gimimas.
Matėme krepšininką, aplink kurį jau netrukus suksis vyrų rinktinės žaidimas. Žaidėją, kuris bus Lietuvos krepšinio veidas.
Valančiūnas pasaulio čempionate demonstravo tai, ko gali norėti iš savo lyderio. Jis buvo drąsus, girdimas ir matomas, įžūlus ir gąsdinantis varžovus, šaukiantis ir rėkiantis, raminantis kitus ir nejaučiantis skausmo.
Jis sukandęs dantis grįždavo į gynybą, kai gaudavo iš
alkūnės į veidą. Ramindavo komandos draugus, kai šie siusdavo ant teisėjų. Rėkdavo ant jų, kai ką nors ne taip padarydavo. Ir lyg niekur nieko rinko 24
atkovotus kamuolius ketvirtfinalyje ar 36 taškus finale. Lyg šie monstriški skaičiai būtų visiškai įprasti.
Bet svarbiausia, jo akyse degė toks ryžtas, koks yra būdingas tik labai retam žmogui. Pažiūrėjus į Valančiūną, suprasdavai, kad viskas bus gerai. Jis ištemps komandą, jis padarys tai, ką daro tikras lyderis.
Ir taip atsitikdavo. Atstovaudamas savo amžiaus rinktinei, Valančiūnas laimėjo du Europos čempionatus ir tapo pasaulio čempionu. Nė vienais metais jo vedama komanda tiesiog nesileisdavo nugalima tada, kai rungtynės buvo svarbiausios.
Laimėjęs savo pirmą trofėjų, krepšininkų sutikime Vilniuje prieš trejus metus Valančiūnas kukliai šypsojosi sakydamas, kad varžovai lietuvius pranokdavo tik barzdomis.
Prabėgus trejiems metams Valančiūnas pats užsiaugino barzdą ir buvo kur kas svarbesnis komandai nei bet kada anksčiau. Ne tik pagal
pelnomus taškus, bet ir pagal elgesį aikštėje.
„Anksčiau jam kabindavo naudingiausio žaidėjo titulą labiau žiūrint į ateitį, o šiemet buvo pirmas čempionatas, kai jis tikrai buvo tikras kapitonas, tikras lyderis ir tikras vedlys, paskui kurį ėjo komanda“, – sakė Lietuvos jaunimo rinktinės vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis.
Pasižiūrėjus į Valančiūno veidą per apšilimą prieš finalą, arba kai šis žengė į aikštę ir prieš ginčo metimą pasisveikino su teisėjais, buvo matyti milžiniškas pasitikėjimas savimi. Pasitikėjimas, kuris negali neužkrėsti ir komandos draugų.
Pasižiūrėjus į jo veidą tapo aišku, kas taps čempionu.
Valančiūnas tiesiog nejaučia baimės būti lyderiu. Jis nejaučia svarbių rungtynių baimės. Jonas prisipažino kur kas labiau jaudinęsis prieš NBA biržą, nei prieš pasaulio čempionato finalo rungtynes. Kodėl? Todėl, kad jam tiesiog patinka žaisti krepšinį.
„Aš pripratęs žaisti krepšinį, todėl tiesiog laukiu kovos, kada galėsiu eiti ir žaisti. Galbūt yra šiek tiek jauduliuko, bet noras žaisti krepšinį užgožia jauduliuką“, – atskleidė Valančiūnas.
Ir tai nėra vien tušti žodžiai. Jam patinka kovoti, dar labiau patinka laimėti ir jis nekenčia pralaimėjimų.
Kai po pirmųjų pasaulio čempionato rungtynių, kurias lietuviai pralaimėjo kroatams, Valančiūnas į kameras išliejo keiksmų tiradą, radau tam pateisinimą.
Paprastai toks veiksmas neturėtų būti teisinamas. Prieš kameras tiesiog turi mokėti valdytis.
Tačiau Valančiūno keiksmų tiradoje mačiau jo nesuvaidintą
norą laimėti. Tokį norą, kuriuo garsėja geriausi pasaulio krepšininkai. Jis
pralaimėjo, pats nesužaidė gerai ir nesusivaldė.
Bet po to pats sušaukė komandos susirinkimą, išsiaiškino ir rinktinė žygiavo praktiškai be trikdžių.
Svarbiausios – ketvirtfinalio, pusfinalio ir finalo – dvikovos laimėtos vidutiniu 15,6 taškų skirtumu. Valančiūnas šiuose mačuose vidutiniškai pelnydavo 27,7 taško, atkovodavo 15 kamuolių ir blokuodavo 2,7 metimo.
Tačiau čia svarbiausia – ne skaičiai, o tai, kaip Valančiūnas elgėsi aikštėje. Tai, koks jis buvo užtikrintas, kaip jis valdė žaidimą ir komandos draugus, kaip degė jo akys.
Jis atrodė tiesiog sutvertas žaisti krepšinį ir būti neeilinis lyderis.
Tokie žaidėjai gimsta kartą per daugelį metų. Jeigu tuo dar netikite, greitai įsitikinsite.
Interviu su Valančiūnu:
Interviu su Maksvyčiu:
Paremkite BasketNews ir naršykite be reklamų.